Namas už eurą? Ar galite tuo patikėti? Ar ryžtumėtes tokiai avantiūrai? Net ir žinodami, kad namo remontas jums kainuos daug daugiau nei tik pinigus.
Mažo Italijos miestuko meras nusprendžia gyvenvietę prikelti ant kojų, internete įkeldamas skelbimą, jog miestelio valdžia parduoda apleistus namus vos už eurą. Užklausos ima plaukti, merui tenka rinktis, kurie žmonės tetrokšta nuotykio, o kuriems iš tiesų reikia pakeisti savo gyvenimą? Taip į miestuką susirenka gana marga publika: neseniai skyrybas pergyvenusi vyresnio amžiaus moteris, jauna mergina, kurios vaikinas neva atvyks vėliau, brandi ir stabili gėjų porelė... Atrodytų, miestelis jau imtų stotis ant kojų.
Aš visą knygą skaičiau ir laukiau... Laukiau... Visas romanas man priminė vieną ilgą įžangą į labai gerą ir smagią istoriją, tačiau tos istorijos aš taip ir nesulaukiau.
Ar aš pirkčiau namuką už eurą? Jei žinočiau, kad nepaskandinsiu savęs mokesčiuose visam gyvenimui - kodėl gi ne? Žinojimas, jog gali gyventi mažame kalnų kaimelyje jau pats savaime ramina dūšią.
Man pačiai teko vos kartą būti Italijoje, tačiau Ispanijos kaimelius esu išmaišiusi ir jie man sukelia tik gražiausius prisiminimus. Mažos, akmenimis grįstos gatvelės, bobutės, šluojančios savo ir taip švarius prieangius... Tyluma ramuma tik iš pirmo žvilgsnio, o po kurio laiko pastebi, kad ten verda gyvenimas.
Vos prieš kelis metus tikrai būčiau sakiusi, kad toks kaimelis man atrodo nuobodu, tačiau dabar manau jau visai kitaip. Mielai būčiau vieno iš veikėjų vietoje.
Tai jau ne pirma Pellegrino knyga, kurią skaičiau, jos romanai tiesiog alsuoja Italija, jos temperamentu, skoniais ir kvapais. Ką jau ką moka ši rašytoja, tai aprašyti maistą, jo skonį, tekstūrą, kad seilės pačios kaupiasi.
Graži, pozityvi istorija apie naujas pradžias, naujo puslapio atvertimą, tabula rasa, vadinkime kaip norime. Toms dienoms, ypač toms dienoms, kai, rodos, žemė slysta iš po kojų.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame:
