IŠDALINTOS ŽVAIGŽDĖS - Jojo Moyes

Apie šią rašytoją aš jau esu kalbėjusi plačiau, gyriau jos nuostabų romaną „Nuotakų laivas“ ir Lu nuotykius visoje trilogijoje. Taip pat minėjau ir kokias temas mėgsta užkabinti ši rašytoja. Tačiau šis romanas visai ne toks. Čia vyravo visiškai kitokia atmosfera, aura ir nuotaika priminė Kristin Hannah knygas, o kartą kitą mintyse sušmėžavo net ir tokia klasika kaip kad „Erškėčių paukščiai“. Tad šįkart neslėpsiu simpatijų - manau jog šis romanas yra brandžiausias Moyes darbas.

Apie ką šis romanas? Apie jauną moterį vardu Alisa, kuri išsyk po savo vestuvių iš Anglijos paskui vyrą išvyksta į nedidelį kaimelį Kentukyje, kur tvyro įtampa, vyrai nepasidalina valdžios, o moterys nori veiklos. Tačiau pati didžiausia kibirkštis įsižiebia tuomet, kai naujakūrė Alisa įsirašo į Eleonoros Ruzvelt įsteigtą raitųjų bibliotekininkių būrelį. Kur tai matyta, kad padorios moterys vienos jos ant žirgų ir dalins knygas? O kur dar nauja Alisos santuoka, kuri moteriai kelia tik neaiškius jausmus?

Manau nesunkiai galime įsivaizduoti būsimas šios knygos problemas - valdžia nenori protingų žmonių, ypač moterų, tad visiems ima kliūti bibliotekos veikla.

Noriu, tiesiog trokštu kalbėti apie šį romaną, bet yra labai daug dalykų, apie kuriuos negaliu užsiminti. Tačiau skaitydama supratau, kaip svarbu yra tikra draugystė, drąsa, ryžtas kovoti už teisybę, kad ir kokia kartais nepatogi ji būtų. Supratau, kiek mes vis tik mažai pažengę nuo to, kas vyko prieš 50 ar 60 metų ir tuo pačiu, apima jausmas, kad tie metai ima atrodyti lyg šviesmečiai... Susimąsčiau apie tai, kokie visi greiti pasidaryti išvadas ir smerkti, nes na kam išklausyti dvi puses! Užteks ir vienos!
Mane tiesiog varo iš proto diskriminacija. Rasizmas. Lyg odos spalva ar kitokia nuomonė paverčia tave blogesniu žmogumi. Romane daug daug visko, bet man vis tik skaudžiausiai per jausmus kirto rasizmas ir noras susidoroti su tais, kurie tiesiog turi kitokią nuomonę, nors niekam nekenkia.
Moterų draugystė čia buvo nuostabi, iš jos galima daug ko pasimokyti. Kalnai ir jų aprašymai lydė mano širdį. Romano pabaiga mano skoniui pasirodė gerokai per saldi, bet velniop, kartais ir aš noriu, kad būtų happy end. O kur dar faktas, jog tai knyga apie knygas, kurias dalina itin ryškios veikėjos? Liko šiltas įspūdis, istorija sužavėjo. Ir vėl noriu į kalnus.

Susitikime instagrame!