KARO LAKŪNĖS – Noelle Salazar

Odrė yra turtingų tėvelių dukrelė, tačiau ji labai gerai žino ko nori, ir tai nėra ponis ar laiminga santuoka. Odrė nori skaidyti. Odrė nori savo aerodromo, savo lėktuvų. Pasitaikius progai jauna mergina palieka Teksaso lygumas ir prieš pat Antrąjį Pasaulinį karą išvyksta į Havajus. Manau nereikia pasakoti, kokių įvykių sukūryje atsiduria jauna moteris. Tačiau prieš pat Perl Harboro atakas ji susipažįsta ir su Džeimsu Hartu. Jos soulmate, nežinau, ar lietuvių kalboje lengvai rasiu atitikmenį. Antra puselė? Man neskamba, nors tu ką. Grįžtant prie Džeimso – jie tampa gerais draugais, tačiau akylas skaitytojas viską žino ir viską mato, ne draugystė čia, oj ne...

Maniau, kad ši knyga mums papasakos labai daug gerų dalykų apie karą, apie pilotes moteris, kurios, paklausk belenkokio vyro, tik užemė jų vietą. Vietoje vyrų, kurie kariavo, jos testavo lėktuvus po remonto. Arba visiškai naujus lėktuvus. Jos mokėjo „išjodinėti bet kurį žirgą“ ir visus vyrus aplink save palikdavo išsižiojusius. Ar aš nežinojau ir apie šią istorijos dalį? Tikrai taip. Būtent šios knygos dėka supratau, kiek daug gyvybių išgelbėjo moterų ryžtas. Ir buvo paaukotos kelios ar keliolika jų gyvybių vardan vyrų ir vardan didesnės kovos.

Šis romanas gana neblogai „susigrojo“ su neseniai skaityta „Molokajo salos dukra“, nes čia didelė dalis veiksmo vyko Havajuose, o vėliau pasakojimas šiek tiek užsiminė apie internuotųjų stovyklas. Manau, artėja metas plačiau pasidomėti šia istorijos puse. Būtent už visa tai aš esu dėkinga grožinei literatūrai – nes nuveda keliais, kuriais nemaniau, kad kada nors teks eiti, o po to labai džiaugiesi klaidžiodamas.

Noriu ir šiek tiek pakalbėti apie pagrindinę veikėją. Kodėl? Todėl, kad pačiai gana sunku tai pripažinti, bet ji man artima. Skaitydama nuolat linksėjau galva, jai pritariau. Supratau, kodėl ji bėgo nuo santuokos link savo svajonių, kodėl priešinosi mamai, kodėl kovojo dėl savo ambicijų. Vietomis skaičiau ir galvojau – kaip tu man primeni mane pačią! Ir jei atvirai, tikrai pamėgau Odrę ir jutau tai, ką juto ji.

Kalbant apie romaną – tai gana lengvas skaitinys apie draugystę, meilę, moterų bendrystę ir jų norą žengti platesniais žingsniais, žengti toliau, nei kiti iš jų tikisi. Saldoka, vietomis saldoka. Nuspėjama pabaiga, bet kažkodėl tai buvo vienas iš tų kartų, kai aš pritariau siužeto vingiams. Žiaurumo buvo, adrenalino pakako, širdis porąsyk apsivertė, nes išsigandau dėl veikėjų. Ašarą ne vieną išliejau. Ir skaityti romaną pradėjau vakare, o baigiau gerokai po aušros. Nesakau, kad tai labai stipri knyga, tai pramoginis skaitinys, tačiau jau ilgą laiką nelaikiau rankose nieko, kas neleistų nueiti miegoti tol, kol nepabaigsiu. Tai kažką pasakyti vis tik turėtų.

Susitikime instagrame: