MOLOKAJO SALOS DUKRA – Alan Brennert

Šįkart pradėsiu nuo to, ką paprastai paminiu pačioje apžvalgos pabaigoje. Mano akimis, ši knyga turėjo labai daug potencialo būti tiesiog puiki. Įstabi. Įsimintina. Tačiau tokia nebuvo, praėjo vos pora savaičių nuo skaitymo, o dabar svarstau, mąstau, kuriuos dalykus aš čia jums noriu akcentuoti, apie ką noriu papasakoti ir išsikalbėti... ir galvoje tik internuotųjų stovykla; Havajai; amerikiečių nemeilė japonams, kitataučiams, atėjūnams. Bet apie viską pamažu, nes bemąstant prisimenu ir visas mintis ir jausmus, kuriuos man knyga sukėlė.

Japono ir havajietės šeimoje gimusi Ruta auga prieglaudoje, nes jos tėvai – raupsuotieji. Sulaukusią penkerių Rutą įsivaikina japonų šeima, su kuria gana greit mergaitė išvyksta į svajonių ir vilčių žemę – Kaliforniją. Pasak tėvo, visiems ten bus geriau, visi turėsią darbus. Tačiau realybė pasirodo kiek kitokia. Ruta galiausiai vis tiek išauga meilės kupinoje šeimoje. Atėjus Antrojo pasaulinio karo dienai ir įvykus Perl Harboro žiaurumams, amerikiečiai netrunka sugalvoti planą ir nusprendžia atsikratyti visais japonais...

Ši knyga man priminė kitą visai neseniai skaitytą romaną – „Pačinko“ – ten irgi buvo ilgas ir sodrus pasakojimas, visko buvo labai daug, tačiau taip ir neįvyko kažkoks lūžis, kurio dėka romanas taptų puikus. Panašiai buvo ir su šia knyga. Tiek daug visko joje! Vilties, nevilties. Istorinių įvykių, socialinės nelygybės, diskriminacijos, bet tokios panašios, kaip ir būdavo elgiamasi su žydais Europoje, tai įsivaizduokite, tuo pačiu metu japonus veždavo į kalnų prieigas, kuriose būdavo sukurptos stovyklos jiems apgyvendinti. Tai galėjo būti arklidės, seni nenaudojami pastatai. Sąlygos tikrai nebuvo tokios baisios, kokios buvo Aušvice, tačiau vis tiek – nehumaniška, negerai, neteisinga. Vien todėl, kad gimei kitur, su tavimi ima elgtis kaip su gyvuliu. Ne tam mes gimstame.

Romane dažnai akcentuojama šeimos svarba, šeimos garbė, pagarba vienas kitam. Man patiko ir pagrindinė veikėja, ir jos šeimos nariai, nes nei vienas nebuvo idealus, visi turėjo savų trūkumų ir privalumų.

Tai tikrai labai graži knyga apie praradimus ir atradimus, apie juodąsias istorijos dėmes, apie paveldo ir savo šaknų svarbą. Graži knyga, nuostabiai aprašyti Havajai, kuriuos vis pamatau stebėdama @vaivarykstaite ir jos gyvenimą, tad buvo daug lengviau įsivaizduoti bent jau tai, kaip atrodo gamta, nes tikiu, kad pats salynas per 80 metų pasikeitė taip, kad tada gyvenę dabar nesusivoktų net ir kur pateko. Gražiai parašyta knyga, bet man kažko pritrūko, kad labai stipriai girčiau.

Susitikime instagrame: