Kai pamačiau šią knygą, mintyse su savimi ilgai derėjausi ar man jos reikia, ar aš noriu ją skaityti. Prisibijojau gaveliškų kliedesių (nežinau kodėl, bet nujaučiau, jog galiu rasti kažką panašaus) ir įvairiomis kryptimis bemėtančio siužeto. Bet bijojau be reikalo, nes knyga parašyta genealiai, skaitosi gana lengvai, kaip prisodrinta tokios aukštos kokybės turinio. Jei pasakoja gana tiesmukas nacionalistas, tai visai netrukus gali numanyti, jog kitame skyriuje jau kalbės būtent to nacionalisto "apvarytas" "babajus". Viskas tiesmuka, nevyniojama į vatą. Ir ne viskam pritariau, nes, būkime atviri, Paryžius tai ne Vilnius, daug kas mums netinka, jei pažvelgtume iš tos tautų katilo perspektyvos. Mūsų katile tik skysta sriubytė, o vat Paryžius - man lyg koks tirštas troškinys, kur ir burkomis apsitaisiusios moterėlės lekioja ir vaikus gainioja, ir sikhai savo kampinėse parduotuvėse kapotu akcentu siūlo mums bananus ir obuolius.
Tai štai, kas gi tas Vernonas Subutexas? Tai nusigyvenęs ir Paryžiuje gerai visų pažįstamas žmogus, turėjęs populiarą muzikos prekių parduotuvę "Revolveris". Tačiau viskas pasaulyje tobulėja, atsiradus kompaktams, nebeliko kasečių, plokštelių, atsiradus internetui, nebereikalingi ir kompaktai, tad garsi parduotuvė bankruotuoja, nusitempdama ir Vernoną su savimi žemyn. O kur dar jo geras draugas Aleksas Bličas, kuris jau daug metų moka už vernoną nuomą ir taip gelbsti jam kailį. Žinoma, viskas pasikeičia, kai geras draugas mirštas ir Vernonui lieka tik kasetės su draugo išpažintimi. Tačiau kasečių staiga prisireikia visiems, pradedant senus kolegas, baigiant išbadėjusiais žurnaliūgomis. Vernonas įklimpęs, neturi nieko, tik žmones, kuriais dar gali kliautis, tad keliauja iš vienų draugų pas kitus, vis pernakvodamas ir pasinaudodamas jų gerumu.
Vis tik šioje knygoje tiek daug visko, ką, tikiu, žmonės pagalvoja, tačiau garsiai privengia pasakyti, nes tokia ta nepatogi tiesa. Nemaloni tiesa. Autorė Vernono ir kitų veikėjų lūpomis apibėgo daugelį šiuolaikinės visuomenės problemų - pradedant finansinėmis problemomis, socialiniais iššūkiais, baigiant vaikų auklėjimu ar santykių puoselėjimu ir griovimu. Ant viršelio puikuojasi užrašas, jog ši knyga yra tarsi visuomenės atspindys, veidrodis. Ir aš negaliu su tuo nesutikti. Knygoje tiek daug visko, ką lengvai atpažinsime ir akimirkai liksime suglumę: kad juk tiesa. Liūdna, bet tiesa.
Skaičiau šį romaną su didžiuliu pasimėgavimu. Slykštėjausi ir gerėjausi vienu metu, nes net dalykai, kuriems nepritariau, man buvo atpažįstami, su jais yra tekę susidurti viename ar kitame gyvenimo etape. Čia kalbama ne tik apie muzikos pramonę ir jos vingrybes, tačiau užkabinami ir tie gilesni sluoksniai, žmogaus buvimas žmogumi, skauduliai, skirtingos patirtys ir dar įdomesnės draugystės. Romanas tarsi mus nuolat tikrina, ar jau pasimetei, ar mus suglumins pakankamai, kad imtume abejoti patys savimi? Ir kur ta riba tarp žmogiškumo ir nužmogėjimo?
Puikus kūrinys, fantastiškos autorės įžvalgos apie mūsų visuomenės problemas ir skaudulius. Atsiranda daug vietos pamąstymams, diskusijai ir sukyla noras būti geresniu žmogumi. Rekomenduoju visiems, kurie nebijo skaudžios tiesos ir pati nekantriai laukiu kitos dalies.
Leidyklos dovana.
