Labai netikėta ši knyga. Iš pavadinimo galima tikėtis bet ko - bet tikrai ne to, ką gavau ją perskaičiusi.
Eidrienės mama Malabara - visų mylima, charizmatiška moteris. Vieną naktį ji įvirsta į dukros kambarį ir prisipažįsta jai, jog ją pabučiavo šeimos draugas Benas. Nuo tos akimirkos paauglės gyvenimas apsiverčia - ji ima padėti mamai dangstyti savo romaną. Ir tai tęsiasi ilgai bei palieka didžiulį įspaudą jaunos moters gyvenime.
Visų pirma, knyga parašyta labai paprastai, ir nors dažnai memuarų neskaitau, šiuos pasigardžiuodama perskaičiau lyg stiprų romaną. Nemažai čia visko, savanaudiškumo, jausmų, ambicijų, ir galų gale, netgi to adrenalino: tai pagaus ar ne pagaus? Tarsi nesibaigiantis katės ir pelės žaidimas, ir abi juo mėgaujasi.
Gaila buvo daugumos veikėjų, visi turtingi, visi vienas už kitą įdomesni, tačiau niekas nenuginčys, jog Malabara - šios istorijos ašis ir apie ją sukosi visi. Ir ne tik apie ją, bet ir šoko pagal jos dūdelę. Nei turtai, nei padėtis visuomenėje nesustabdė Malabaros ir Beno. Ką jau kalbėti apie jų antrąsias puses.
Nekenčiu, kai artimi žmonės meluoja. Nesvarbu, kad mano, jog dėl to man bus geriau, tačiau čia viskas buvo dėl kitų priežasčių, o viena iš jų, mano prieš tai įvardintas adrenalinas ir noras žaisti katės ir pelės žaidimus. Laukinius žaidimus. Ar manau, kad tokie žmonės, kaip Malabara verčiau neturėtų vaikų? O taip. Bet aš gana kategoriška ir nesiplėsiu, tik manau, kad negalima savo aistros tenkinti vaikų sveiko proto ar jų psichinės būklės dėka.
Paprastai parašyta sudėtinga istorija, kuri nepalieka mano minčių jau ne vieną savaitę. Ar ji kažko mus išmoko? Gal to, kad pasaulyje yra visokių santykių, labai skirtingų mamų, įvairių šeimų, ir kad niekada lengvai nepamatysime kas dedasi už uždarų namų durų.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame!
