MŪSŲ ČIA NEBUVO - Lara Prescott

Nežinau nei kaip, nei kodėl, bet nors paauglystėje visai neskaičiau rusų klasikos - „Daktarą Živagą“ įveikti aš bandžiau. Tuo metu arba nepasidomėjau, arba niekas neužvedė ant kelio, jog tą padaryčiau, tad nežinodama knygos atsiradimo bei išgelbėjimo istorijos, knygos aš neįveikiau. Tada taip ir nesužinojau visko apie Pasternaką ir jo vargus, Nobelio premiją ir man labai dėl to gaila. Bet įdomi informacija yra linkusi apsukti ratą ir pasiekti žmones kitais keliais. Tuo keliu tapo šis romanas.

Knyga pasakoja apie Šaltąjį karą, Geležinę uždangą, gūdžius Sovietų Sąjungos valdymo metus ir kontrastais mirgančią Ameriką. Čia kalbama apie moteris, kurios įgalinamos išgelbėti ir po pasaulį paskleisti Boriso Pasternako romaną, kuomet jis uždraudžiamas Sovietų Sąjungoje. Jie išsigąsta to, kad romanas gana stipriai kritikuoja valdžią ir atskleidžia skaudžią realybę. Be Živagos gelbėjimo operacijos autorė įpina ir Boriso bei Olgos meilės istoriją. Nes kaip gi be jos.

Neslėpsiu, ši knyga tikrai netrumpai gulėjo namuose, kol jai atėjo metas. O tada ją tiesiog sugraužiau. Nors tai tik fikcija, romane puikiai atskleistos to meto aktualijos ir problemos, šįkart mane įtikino ir šnipų darbas.

Represija teturėtų būti tik istorinis kontekstas autoriams, kuriantiems romanus ar filmus, apie tokius dalykus teturėtume perskaityti istorijos vadovėlio skyriuose, o aš naiviai tikėjausi, kad pasaulis tikrai pasikeitė per pastaruosius 70 ar 80 metų... tačiau tada imi sekti įvykius, vykstančius už sienos ir pradedi puikiai suprasti, ko neteko Pasternakas, tačiau kartu suvoki, kad tai buvo niekas, lyginant su dabartine kaimynų situacija.

Ne šiaip sau kalbu apie Baltarusiją ir politiką. Viskas susiję – juk „Daktaras Živaga“ irgi tapo nepageidaujama knyga būtent dėl politinių piežasčių. Būtent už politikos kritiką ir atskleistas „paslaptis“ pasauliui jį ir baudė. Pasternakas – vienas iš tų menininkų, kurie įsikąs, bet neatiduos, nes jų kūryba jiems šventa. Ir suprantu, ir ne. Kokia tragiška viso to kaina; o kokia prasmė? Manau, kad nenoras pasiduoti. Pavyzdys kovoti. Tokia toji prasmė.

Pati knyga tikrai labai lengvai skaitėsi, net nustebau, nes pasakojama iš kelių skirtingų perspektyvų, kurios viena kitą puikiai papildo. Visos jos buvo svarbios. Aš lygiai taip pat kaip ir Pasternakas bei CŽA manau, jog menas gali gražinti ir gerinti pasaulį. O jei dar į kokteilį įmaišome žiupsnį meilės, galima gauti galingą ginklą kovai su priespauda ir neteisybe.