NEORTODOKSIŠKA - Deborah Feldman

Kai prieš kelis metus vaikščiojau Niujorko gatvėmis, nė mintis nešovė, kad tokiame mieste gali gyventi tokios, sakyčiau bendruomenės, o iš tiesų noriu jas vadinti sektomis. Sunku patikėti, protas nesugeneruoja adekvačių minčių apie tokias šeimas, gimines ir tokius santykius. Dvidešimt pirmas amžius. Dabar. Šiandien. Kai oficialiai pilnametystės sulaukusi moteris nežino nieko apie savo kūną. Kai jos menstrucijų ciklą prižiūri rabinas. Kai privalo net ir karščiausią dieną dėvėti storas pėdkelnes. Kai negali viena pasilikti patalpoje su vyru. Kai moteriai draudžiama skaityti. Kai išsilavinimas vadinamas nuodėmingu.

Jei šį autobiografinį romaną vertinčiau tik kaip grožinės literatūros kūrinį, vertinčiau vidutiniškai, nes literatūrinio stebuklo čia nerasime. Tačiau kaip moteris šios istorijos aš tik šitaip vertinti negaliu, ir nevertinsiu. Kaip moteriai, man viduje viskas virė nuo pat pirmųjų puslapių.

Šioje knygoje Deborah atskleidžia, ką reiškia gyventi uždaroje Satmaro chasidų bendruomenėje, kurioje moterys skirtos tik giminės pratęsimui (primena Atwood, šventas 21 amžiau...), kur jei moteris sugundo vyrą, tai jis tampa priverstas nusidėti, kur moteris neturi pasirinkimo jokiose srityse.

Daug kas sakys tą patį, tad neaplenksiu ir aš – istorija be galo primena kitą panašaus likimo moters papasakotą knygoje „Apšviestoji“. Tik kaip Tara sakė, ten viskas nebuvo paremta religija. Ten buvo kitos problemos. O štai šioje knygoje bei Deboros gyvenime viskas buvo statoma ant šventųjų raštų, pamokslų ir praplautų smegenų pagrindo.

Skaitant ne tik kad viskas virė viduje, bet ir supratau vieną dalyką. Tokiose religinėse sektose vengiama išsilavinimo ne todėl, kad jis būtų blogas. O dėl to, jog sužinant daugiau gali nustoti tikėti. Kylant klausimams atsiranda noras rasti atsakymus. Radus atsakymus, atsiranda poreikis kažką keisti. Pamačius, kad gali būti kitaip, suvokus, kad gyvenimas nelaisvėje nėra privalomas, norisi šaukti ir rėkti visa gerkle, kad, ak, pasauli, aš noriu ištrūkti! Visos tradicijos ima prarasti galią tada, kai jos imamos kvestionuoti.

„Kaip nuostabu, mąstau, kai vyriškumą galima laikyti duotybe ir nereikia baimintis jos netekti. Ar ne ši baimė paskatino mano bendruomenę griežtai atskirti vyrus nuo moterų? Gal pasaulyje, kuriame moterys turi daugiau laisvės, staiga kyla grėsmė prarasti vyriškumą?“

Be to, buvo gera skaityti apie tai, kad didele paguoda ir netgi tam tikru ginklu Deborai tapo knygos – kitų žmonių sugalvotos istorijos, kuriuose ji rado tą labai trokštamą krislą vilties. Tai jau ne pirma tokia istorija, kuomet žmonės paguodą, pagalbą ir stiprybę randa būtent literatūroje.

Tokios istorijos turi būti pasakojamos. Apie šiuos baisius dalykus privalo būti kalbama. Ir esu labai dėkinga tokioms, kurios išdrįso, ištrūko, kovojo ir nepasidavė. Moterys turi lygiai tokią pačią teisę į laisvę, o jei vyrai patys nori rinktis kitaip ir tupėti narve, moteris neturi taip pat pasaulio stebėti pro grotas sėdint kartu su jais.