IŠGELBĖTI MISĘ KARMAIKL - Beth Morrey

Mane kažkuo traukia knygos apie žmogišką ryšį, šilumą, draugystę. Gal dėl to, kad šiuo metu to kontakto taip trūksta? Dabar negalime nueiti į kavinukę su drauge. Nes negalime nuvažiuoti pas tėvus, nesvarbu kaip toli ar arti jie bebūtų. Nes kai kurie iš mūsų per šventes buvo visiškai vieni. Būtent dėl tokių ir panašių priežasčių šitokios knygos kartais tampa atrama, komfortu, šiluma, sklindančia tiesiai iš knygos puslapių.

Romanas pasakoja apie senutę Misę Karmaikl, kuri yra visiškai viena - vyro nebėra šalia, su vaikais ryšys nutrūkęs ar benutrūkstantis. Staiga į moters gyvenimą įvirsta nauji draugai - Silvija, Andžela ir čiauškėti nepaliaujantis berniukas Otis. O kur dar šunelis, kurį Misė prisiima globoti. Tik ar sugebės Misė priimti žmones ir išmokti vadinti juos draugais?

Knygą perskaičiau prieš kurį laiką, bet kaskart apie ją pagalvojus apima labai šiltas, jaukumo persunktas jausmas. Tai viena iš tų knygų, kurios gal ir nėra kažkuo įspūdingos, viskas truputį nuspėjama, vietomis per saldu, tačiau būtent to saldumo ir šilumos juk kartais mums taip stipriai ir tetrūksta. Skaičiau, šypsojaus, ir ašarą nubraukiau. Tokia kartais jautri, kartais juokinga istorija. Priminė tiek Britą Mariją, tiek visai neseniai skaitytą knygą „Tiesą pasakius“, ir dar mintyse poptelėjo Anos Gavaldos knygos.

Misė man vis tik patiko. Kaip personažas, ji įtikina, nori nenori kai kuriose vietose gali lengvai su ja susitapatinti. Imti dėl jos jaudintis, su ja džiaugtis. Ne visi autoriai sukuria tokius veikėjus, kuriems linki viso ko geriausio.

Truputį nostalgiška, šiek tiek liūdna. Bet labai reali, ir šiek tiek guodžianti tuos, kurie dabar jaučiasi vieniši ar liūdni, ar net pyksta ant viso pasaulio.

Susitikime instagrame!