POVŲ DVARAS - Hannah Rachel

Tai dar viena istorija, kuomet viskas pasakojama iš dviejų perspektyvų, arba, kaip aš juokauju - romanas per dvi laiko juostas. Vienoje iš jų - jauna moteris Megė, kuri taip pasimetusi gyvenime, jog viską meta ir išvyksta į Australiją. Po metų nuo pabėgimo Megė sulaukia žinios iš Anglijos - jos senelė Lilijana ligoninėje, gali būti, jog likę nebedaug laiko. Anūkė susikrauna šmutkes ir grįžta pas senelę. O tada imame klausyti istorijos apie kitą laikotarpį, būtent apie senelės jaunystę, jos santuoką ir visus gyvenimo iššūkius.

Šis romanas labai lengvas visomis prasmėmis - istorija nesudėtinga, truputis įtampos, šiek tiek meilės, yra ir paslapčių bei net šioks toks kabliukas, kuris užsikabinęs laikosi iki pat pabaigos. Ir tai romanas, kurį kelčiau ir į stiprių moterų, ir į knygų apie meną kategoriją.

Mane erzina, nervina ir pykdo, kai žmonės renkasi likti ir kankintis, negu eiti ir būti laimingais. Šis romanas tik neįtikėtinai stipriai tai įrodo ir galima jį naudoti tarsi iliustraciją apie tai, kaip nederėtų elgtis. Likti žinant, kad tau gresia pavojus. Likti, nors žinai, kad geriau nebus. Likti, nes dėl kažko bandai aukotis. Ir būtent šie dalykai ir vertė šią istorija tikra. Juk ir mes, paprasti žmonės, dažnai nesirenkame to, kas lengviau: vieni dėl to, kad bijo, kiti, nes nedrįsta, treti, nes nemoka… būtent dėl to šis romanas mane įtikino.

Senas dvaras, slaptas, uždarytas kambarys, neaiškūs laiškai, senutės kliedesiai… ir viskas ima skleistis ir aiškėti, kai imame skaityti Lilijanos istoriją. Buvo įdomu. Vietomis nuspėjama ir lengvai numatoma, nereikia būti ekstrasensu. Tačiau paskutinis romano kabliukas, didžiausias įvykis ir jo priežastys mane nustebino ir sukėlė labai daug minčių.

Noriu paminėti, jog šiame romane daug kalbama apie netektį. Apie smurtą - tiek fizinį, tiek psichologinį, apie traumas. Tačiau be visos tamsumos, čia galima rasti ir daug gražių dalykų, susijusių su motinos meile vaikui, su menu ir jo svarba. Čia ir meilės nemažai, ir džiaugiuosi, jo čia ją radau.

Tai viena iš tų knygų, kuri gal ir nėra labai intelektuali ar persunkta filosofija, tačiau tai romanas, kurį paėmęs į rankas pabėgsi. Skaitysi, jaudinsiesi dėl veikėjų ir jų poelgių, norėsi, kad jiems pasisektų. Mane įtraukė ir nepaleido, kol neužverčiau paskutinio puslapio.

Susitikime instagrame!