Tai labai trumpas, koncentruotas, mažos apimties kūrinys. Trapus, kaip ir jo veikėjai, suskaldytas į mažus skyrelius, kuriuose įvyksta po susitikimą. Aš tikriausiai apibrėžčiau šitaip. Arba su kolega, arba su pacientu, arba su kaimynu. Arba su pačiu savimi. Ir manau labai lengvai įspėsite, kurie susitikimai labiausiai atveria akis.
Knygelėje pasakojama apie psichiatrą, kuris skaičiuoja likusius susitikimus su pacientais ir dienas iki pensijos. Jo preciziškai dirbanti sekretorė ponia Siuruž jam net ir nesutikus užrašo naują pacientę - jauną moterį, vardu Agata. O tada prasideda įdomiausia dalis - Agatos ir daktaro pokalbiai. Tik įdomu, kuris iš tiesų padės kuriam?
Visų pirma, neslėpsiu, buvo čia iš ko pasijuokti. Kai kurie pokalbiai jautrūs, bet nemaža jų dalis arba tiesiog psichiatro mintys apie savo pacientus juokino mane labiau, nei tikėjausi. Tačiau visame tame nuolat blykstelėdavo sakinys ar du, kurie atnešdavo šiai knygai daug vertės. Žybt, ir jau mąstai apie kažką svarbaus savo gyvenime, tekstas išprovokuoja tarsi šiokią tokią savianalizę.
„Negyventi yra savaip vieniša. Lyg žiūrėti, kaip kiti žaidžia, kai tau pačiam lūžusi koja.“
Tai keistas kūrinys, kuris tik dar kartą įrodo, jog tie žmonės, kurie dalina geriausius patarimus kitiems patys sunkiai tvarkosi su savo gyvenimu. Jog tie, kurie padeda kitiems neretai patys ieško ar viduje trokšta pagalbos. Ši istorija mums vėl parodo, kad ir psichiatrai yra tik žmonės, kurie išėję iš savo kabineto ir palikę jame savo, kaip specialisto, versiją, gyvenime galimai sunkiai sugeba bendrauti. Arba itin nenoriai pripažįsta, kad nėra tobuli.
Kitokia istorija. Su humoru, su cinkeliu. Manęs iki galo nepalietė, tačiau radau daug gražių minčių ir susimąsčiau apie gyvenimo prasmę, apie tai, kaip kartais reikia sujungti taškus situacijose, kai kažko norime ir paklausti savęs ką iš tiesų dėl to darome.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame!
