Vieni sako, kad jiems sunku girti knygas, o štai aš dažniau esu įpratusi matyti gėrį, jį pastebėti, pakomentuoti. Tad nuoširdžiai pagirti patikusias knygas aš mėgstu ir manau, moku. Kita vertus, man nėra paprasta kritikuoti ar peikti kitų žmonių kūrybą ar jų tekstus. Juk kas aš tokia? Tik ta nepatikima vertintoja, be galo subjektyviai kalbanti apie kūrinį, į kurį rašytojas sudėjo visą savo esybę. Kalbėdama apie jį iš tos mažiau teigiamos pusės vis tiek bandau kažkaip užkabinti temas, žodžius ar potekstes, kad neatrodytų, jog šaunu į vienus vartus. O kur dar lūkesčiai - kuomet pasaulis knygą giria, jos vertinimai itin aukšti. O jei dar glėbyje ją parsigabenai iš leidyklos tuo metu, kai jos net prekyboje nebuvo. Ir laikei ją ant knygų kaugės metus ar pusantrų - nes juk geras daiktas, reikia taupyti. ⠀
Ir ką - nepatiko man ji, nesupratau aš romano, ir savęs net nekaltinu. Gal nepribrendau tokioms istorijoms. Gal kultūriškai viskas per toli. Gal pačios čia aprašomos situacijos per daug radikaliai skiriasi nuo mano gyvenimo. Tačiau suprantu, kodėl romanas galėjo patikti kitiems. ⠀
Berniukas nuryja visatą - tai dalinai autobiografinis romanas apie du brolius, - Ilajų ir Ogastą. Ogastas nekalba, tačiau rankomis vis ore rašo žodžius. Ilajus, vienok, duoda kalbos už abu brolius. Vaikų auklė - Plonis, pabėgęs iš kalėjimo nusikaltėlis. Tėvas - nežinia kur, mama kalėjime, o patėvis prekiauja heroinu. Tokiame margame pasaulyje gyvenantis Ilajus bando nepaskęsti, vis svarsto apie žmogaus prigimtį ir tai, kas žmogų daro geru. ⠀
Knygos viršelis margas, jame simbolis. Toks ir visas romanas - margas, spalvingas, pilnas spalvų, atspalvių, šešėlių ir šviesų žaismo bei simbolių. Veiksmas vyksta atokiuose Australijos priemiesčiuose, tačiau visiškai lygiai taip pat galėtų vykti Amerikoje, Kinijoje ar Estijoje. Man asmeniškai Australijos čia itin nesijautė.
Nepaisant to, kad knyga manęs nepalietė, mane žavėjo berniukų draugystė su Ploniu - kalėjimo pabėgeliu, kuri tęsėsi tol, kol galėjo tęstis. Man patiko ir tuo pat metu trukdė visas romano kitoniškumas, kuomet ir mėgaujiesi tekstu, ir vertimu, tačiau vietomis nesupranti kas vyksta, kodėl tai vyksta ir kokia visko prasmė. Likau sugluminta ne kartą ir net ne du, ir vėl - gaila, nes labai norėjau, kad knyga man patiktų. ⠀
⠀
O kas įstrigo? Tai jau prieš tai minėti Ilajaus svarstymai apie moralę, norą būti geru žmogumi. Taip pat patiko humoras, kartais tamsokas, kartais priverčiantis cyptelt iš juoko. ⠀
⠀
Kitokia knyga. Patiks literatūros gurmanams, kurie su pasigardžiavimu skaito Olgos Tokarczuk knygas, kuriems patinka Ričardo Gavelio kūryba. O aš nesigailiu, kad ją skaičiau, tačiau užvertus knygą pagalvojau, kad nieko nebūčiau praradus ir neskaičius.
Leidyklos dovana.
