Dar vienas beveik trileris į mano beveik trilerių kolekciją. Šis labai traukė, tačiau tuo pačiu metu ir truputį prisibijojau - nesu labai drąsi, bet savižudžių laiškai ir seni apleisti kambariai su įtartinais savininkais kurstė mano smalsumą. Ar bus baisu? Ar pavyks perskaityti? Tad atskleisiu paslaptį - nebuvo. Jei nebuvo man, tai labai tikėtina, kad negąsdins ir kitų silpnų nervų žmonių.
Liza išsinuomoja kambarį sename Edvardo laikų name. Savininkai keisti, tarsi slepiantys dešimtmečius saugotas paslaptis, sunkiai įsileidžia Lizą į savo namus. O visai netrukus jau ir užsimano ją iškraustyti. O tuo tarpu Liza savo kambaryje aptinka savižudžio laišką, kuris sužadina jos smalsumą ir ji nusprendžia name likti bet kokia kaina.
Skaičiau ir stebėjausi - kodėl ji čia? O vėliau šis klausimas įgavo dar didesnį svorį ir norėjosi klausti tiek savęs, tiek Lizos: kodėl tu šiame name? Vienu metu jau prisigalvojau, kad na ar tik nebus čia kažkas panašaus į filmą “Kiti”, matę supras apie ką aš. Akimirką buvau įtikėjusi, kad taip gali būti. O tada viskas ėmė pamažu aiškėti. Ar nustebau? Ne. Tačiau iki pačios trilerio pabaigos man pakako ir įtampos, ir vedžiojimo už nosies.
Šis romanas tik dar kartą mums demonstruoja kokia įdomi yra žmogaus atmintis, kaip selektyviai ji veikia. Ir aišku, viskas priklauso ir nuo to, kaip ir pats žmogus elgiasi ir kaip su traumą patyrusiu elgiasi aplinkiniai. Bando padėti, ar kaip tik priešingai, viską slopina ir tarsi skandina dar giliau?
Košmarai, paslaptys, vaikystės traumos ir šeimos dramos. Labiau čia drama nei trileris, mano nuomone. Ir šiurpuliukų pakako. Klaidinanti ir skaitytoją ne kartą apgaunanti knyga, bet man patiko.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame!
