PICOFALKONĖS ŠUNSNUKIAI - Maurizio de Giovanni

Lojakonas po nešvariai išspręstos bylos atsiunčiamas į Picofalkonės komisariatą. O ten - neliūdna. Jo kolegos, ne ką mažiau prisidirbę policininkai ir detektyvai, kurie tarsi sumesti į vieną katilą ir iš jų daromas eksperimentas. Išgyvens komisariatas tokią patirtį ar ne? Tyrėjai susiskirsto komandomis ir imasi darbų, o juos išsyk pasitinka net kelios bylos. ⠀

Tai detektyvas, kuris mane nustebino keliais dalykais, ir visi jie buvo teigiami. Skaičiau ir krizenau, geri juokeliai vyravo visą knygą. Kiekvienas veikėjas buvo gana išsamiai mums pristatytas ir iš rašytojo gavo tarsi savo atskirą siužetinę liniją - dėl to nepasidarė painu - priešingai, laukiau istorijos tęsinio apie vieną ar kitą veikėją vis labiau su kiekvienu skyriumi.⠀

Tai ne tas detektyvas, kuriame taškosi kraujai ar tyrėjai kapstosi po smulkenas mikroskopų pagalba, tai labiau... Nuotykis. Didelis, greitas ir skubus nuotykis, pasakojantis apie besisukančius Neapolio gatvėse policininkus. Ir kaip man tai patiko! Ir maistas, ir siauros gatvelės, ir rankomis mojuojantys, garsiai rėkiantys italai. Viskas puikiai aprašyta.⠀

Ir dar! Savižudybių tema ir istorijos vystymas - dešimt balų autoriui, pagarba. Buvo be galo įdomu, išaiškėjus tiesai, likau išsižiojus. Labai labai, nepaprastai įdomi knygos dalis.

O kad neatrodytų, jog romanas turbo geras, truputį šliūkšteksiu deguto į medaus statinę. Patiko visos siužetinės linijos, viskas buvo gana smulkmeniškai apgalvota ir puikiai išpildyta. Tačiau kas įvyko su pagrindiniu nusikaltimu?? Manęs visiškai neįtikino ir dar likau ir musę kandus, nes na taaaaip neįdomiai viską išsuko... Gal čia tik man, galbūt kitiems tiks ir jie patikės.⠀

Dinamiškas, greitas, smagus detektyvas. Nesitikėjau, kad bus taip gerai, tad smagu, kai šitaip atsitinka.

Leidyklos dovana.

Susitikime instagrame!