Jau ne vieną kartą esu minėjusi, jog dievinu istorijas apie stiprias moteris. Apie moteris, pralenkusias laiką, apie neva “silpnosios” lyties atstoves, kurioms nori nenori, bet šio epiteto niekaip neprilipdysi. Hedy Lamarr man pasirodė kaip būtent tokia moteris - visuomenės ir ypač vyrų matoma kaip tik gražus veidelis, tačiau iš tiesų verdanti viduje: dėl neteisybės, dėl noro padėti, dėl poreikio padaryti daugiau ir geriau.
Tai biografinis romanas, kurio centre - Hedy Lamarr - penktojo dešimtmečio pažiba, aistringa, ryžtinga ir stipri moteris bei talentinga aktorė, kurią daugelyje sričių žmonės drįso nuvertinti ar net menkino. Tokios moterys mums įrodo dar ir dar kartą, kad kol kas pasaulis dar nėra toks, kokio mes norėtume. Toks nebuvo ir tada, kai jauna moteris lipdavo ant scenos ar šmėžuodavo už kadro didžiuosiuose ekranuose. Hedy gyvena Vienoje su tėvais, veiksmas prasideda Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. Ir kaip gi kitaip - atsiranda herojus, vienintelė “silpnos ir trapios” moters viltis ir gelbėtojas, ginklų prekeivis Frydrichas Mandlas. Įsimylėjeliai netrunka susituokti, tačiau Hedy greit pamato, kad santuoka nebus rožėmis klota ir galiausiai pabėga į Holivudą, kur susiduria su kitais iššūkiais.
Neslėpsiu, iš šio romano tikėjausi nemažai - intrigavo tiek pavadinimas, tiek viršelis, tiek faktas, jog viskas paremta tikros moters patirtimi. O ar tą gavau - deja ne. Ir manau gana argumentuotai pagrįsiu, kodėl ne. Knygoje 300 puslapių. Kai man žada romaną apie moterį išradėją, aš ir norėčiau apie tai skaityti. Tačiau čia pirmi du šimtai puslapių buvo jos klijavimasis su vyru, vėliau santuoka, o tuomet kančia ir bandymas bėgti. Mane glumino toks autorės pasirinkimas, nes aš kaip skaitytoja pasijutau šiek tiek apgauta. Tie dalykai, dėl kurių ėmiau į rankas knygą, atsirado paskutiniuose 70 puslapių.
Pripažįstu, romanas nebuvo nuobodus, Hedy neerzino, nes nebuvo naivi pempė, tačiau nuo pat pradžių buvo aišku, jog ne jos santuoka čia svarbiausia, o apie ją teko skaityti daugiausiai. Mane siutino ir jos mamos personažas (bet iš tos gerosios pusės, kai veikėjo nekiša kiekviename puslapyje, tačiau poveikis vis tiek stiprus ir skaitytojui kažką užkabina), ir siutino, nes buvo gerai sukurtas.
Ar ši knyga papasakoja kažką naujo ir negirdėto? Gal ne. Ar tai dar vienas romanas apie Antrąjį pasaulinį karą? Žinoma. Tik ne toks verksmingas ir į depresiją varantis siužetas, tad skaityti buvo atgaiva. Sakyčiau, vienas iš lengvesnių, skaitytų šia tema. Patiko Holiduvo užkaborių paslaptys, vyrų ir moterų santykis, moterų mokėjimas už save pakovoti. Arba bent jau bandymas tą daryti. O šiaip, jei atvirai, liūdna paliko užvertus… tokia kova su vėjo malūnais. Ir įdomu, kada tokie dalykai pasibaigs...
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame!
