Buvau labai pasiilgusi romanų, kuriuose plaikstosi suknelės,
kuriuose džentelmenai asistuoja damoms, kur manieros yra svarbiau nei sveikas
protas. Buvau išsiilgusi Viktorijos laikų, nes jie mums tokie tolimi ir
svetimi, bet kažkodėl nesižavėti negali.
Eimę Snou, dar kūdikį sniege randa Aurelija - turtingų ir galingų aukštuomenės
narių dukra. Aurelija tokia užsispyrusi, jog mergaitė lieka jų dvare ir gyvena
engiama suaugusiųjų, tačiau be galo mylima ją radusios mergaitės. Nors jas
skiria nemažai metų, dvi merginos susidraugauja, sulimpa viena su kita ir
gelbėjasi iš niūraus rūmų gyvenimo viena kitos pagalba. Tačiau ateina metas,
kai Aurelijai primetama santuokos perspektyva ir ši leidžiasi į kelią. Tačiau
tai ne viskas - jaunos moters sveikata šlubuoja ir ji supranta, kad gyventi jai
liko nedaug. Eimė lieka dvare, apsupta nemylinčių žmonių, o Aurelija negrįžta
tada, kada žadėjo, viskas užsitęsia. O jaunai moteriai galiausiai parvažiavus,
ji miršta. Tačiau Eimė nelieka nei nuskriausta, nei palikta tuščiomis - draugė
palieka jai laišką, iš kurio galima suprasti, kad jai teks leistis draugės
pramintais keliais ir bandyti sudėlioti dėlionės dalis į reikiamas vietas.
Labai, nepaprastai patiko man šita knyga. Ko norėjau, tą ir gavau - puslapiai
vertėsi nejučiomis, knygos skyriai keitė vienas kitą ir mane žavėjo kone visi
veikėjai. Dauguma jų man pasirodė unikalūs ir įdomūs. Ir net Eimė, turėjusi
nuolat skųstis, gedėti ir liūdėti - to nebuvo, arba buvo tik tiek, jog manęs,
kaip skaitytojo, neerzino. Ji tiesiog veikė, ėjo, judėjo ir pati būdama gera
matė tą gerumą kituose žmonėse. Būtent todėl manau, kad jai taip ir sekėsi. Tai
buvo tarsi atlygis už visus skaudulius, kuriuos patyrė vaikystėje.
Įdomi ir pati istorija. Aurelijos nepriklausomybė, maištas prieš sistemą ir
prieš visus čia nebuvo tiesiog tam, kad maištauti - čia moteris truputį aplenkė
laiką, nenorėjo būti tiesiog kažkieno žmona, ji rinkosi laisvę. Laisvę mylėti
ką nori, laisvę keliauti kur nori. Ir aš, gyvendama jau 21 amžiuje vis tiek ją
puikiai supratau. Tiek kaip moterį, kurios laisvės nuolat varžomos kažkieno
primetamais saitais, tiek kaip tiesiog žmogų, kuriam kažkas aiškina, kaip
derėtų ar nederėtų elgtis.
Romanas kupinas gerų emocijų, meilės draugei - tiksliau, šiltos ir tvirtos
abipusės draugystės. Kupinas veikėjų noro keistis į gera. Patiko man Eimės
kelionė ir jos paieškos. Šį tą numaniau ir paaiškėjo, neklydau. Tačiau man
viską sugadino Eimės atsiradimo istorija, pritrūko logikos ir viskas pasirodė
truputį nuskubėta. Neįtikino, nes jei buvo taip, kaip buvo, iš kur tada tiek
tos neapykantos? Kita vertus, juk turėjo kažkas kautis su visu tuo gerumu, sklindančiu
iš daugumos veikėjų.
Gražus, vaizdingas romanas, protingos veikėjos, įdomūs siužeto vingiai ir
Viktorijos laikai, kai šiugždėjo suknios, gatvėse dardėjo karietos ir visi gėrė
arbatėlę išsipustę. Jauki atmosfera, nemažai drąsos ir įdomių kelionių - tiek
visko šiame romane.
Susitikime instagrame!
