MANO SESUO, SERIJINĖ ŽUDIKĖ - Oyinkan Braithwaite

Kokia nepaprastai keista knyga. Iki šiol nesuprantu už ką ji taip stipriai banguoja tūkstančių knygų jūroje. Tikrai nenumanau ir ko gero niekad nesuprasiu. Čia yra iš ko pasijuokti, bet juoktis teks iš tokių dalykų, kurie daugumai žmonių atrodo kraupūs, ypač tiems, kurie neprijaučia juodam humorui. O štai man humoro jausmas puikiai tiko.

Ajula ir Koredė - seserys. Ajula tai ta, kuriai likimas ir genai nepagailėjo grožio ir žavesio. Ajula ta, kuri gauna kiekvieną vyrą, kurio užsimano. Ajula tai toji sesuo, kuri po to, kai vyrus suvilioja, juos nužudo. O štai Koredė ne tokia graži, tačiau ištikima seseriai ir su didele meile jai padeda išvalyti kraują, paslėpti kūnus ir įkalčius.

Juokas juokais, bet čia tai seserys! Viena dėl kitos pakast sutinka ir dar į nusikaltimo vietą atsigabena geriausius ploviklius. Super seserys, ką? Visiems linkiu turėti tokią sesę. Ir galiu atskleisti paslaptį, kad ir manoji būtent tokia - kuri eis su manimi, ir eis iki galo, kol man kenkiantys nebus „nukenksminti“. Patikėkit, nenorėtume pasimaišyt jai po kojomis. O jei jau tai įvyko, galit būt ramūs, ne tokiais būdais, kaip šio romano veikėjos, bet mane sesė gelbės. Aš gelbėčiau taip pat.

Žinoma, ši knyga nėra tobulos moralės pavyzdys, netgi priešingai. Veikėjos tokios blogos, tokios blogos, kad net plaukai šiaušiasi. Ir tuo pat metu labai linksma. Abi visiškos psichopatės, kaži kuri iš jų baisesnė. Skaitant vis kilo klausimas, kuri nusikaltimo dalis baisesnė: ar kol žudo, ar kai šaltakraujiškai atsikrato kūno?

Prisipažinsiu, nors čia nemažai įdomybių apie Afriką, jos žmones, man romanas pasirodė silpnokas. Vienas iš tų, kurie sukrečia kol skaitai, tačiau ilgai atmintyje neužsilieka. Kaip jau kažkas minėjo - trūko dar gero šimto ar net poros šimtų puslapių, kad istorija bent spėtų įgauti pagreitį.

Susitikime instagrame!