PRARASTŲJŲ VAIKŲ ARCHYVAS - Valeria Luiselli

Kaip aš kartais stipriai apsigaunu. Rašytojų sąjungos leidykla leidžia įvairių įvairiausias knygas. Ir su jais niekada nebūna viduriuko, tačiau šioji knyga būtent tos taisyklės išimtis. Ar labai patiko? Nežinau. Ar labai nepatiko? Ne, to nebuvo. Ar drąsiai visiems rekomenduosiu? Priklausomai nuo to, kokias knygas skaitote. 

Romanas pasakoja apie šeimą - tėvus ir jų vaikus - dešimtmetį berniuką ir penkerių mergaitę, keliaujančius iš Niujorko iki Arizonos, o gal Naujosios Meksikos, o gal Teksaso… kaip bus, taip. Tačiau romano eigoje suprantame, jog tėvai iš tiesų bando susivokti santuokoje, o vaikų ir jų naivumo dėka atsiranda viltys, kad santuoka bus išgelbėta. Romano ašis ne tik tai, bet ir Prarastieji vaikai - tie patys, apie kuriuos skaitėme „Amerikos purve“, kurie keliauja Bestijomis, eina per dykumas, kerta sienas pėstute. Ir apie Amerikos čiabuvius. Indėnus. Jų genocidą, jų paveldą ir ryšį su Amerikos istorija. Tiek vyras, tiek moteris dokumentuoja garsus, tačiau jiems abiems rūpi skirtingi dalykai, ką netrunka pajausti ir vaikai.

Visų pirma, noriu paaiškinti, kodėl gavau ne tai, ko tikėjausi. O tikėjausi kažko… lengviau skaitomo. Nesuvokiu kodėl, bet norėjau paprasto chonologiško siužeto - gavau visai ne tai. Vietomis knyga man priminė „Bėgūnus“ - chaotiškas tekstas, prisodrintas daug įdomių faktų, medžiagos, idėjų, istorijos, tačiau trūko vientisumo, sklandumo. Kuomet buvo kalbama apie sienas kertančius vaikus, prieš akis vis kilo „Amerikos purvo“ viršelis ir siužetas. O skaitant apie indėnus nuolat galvojau apie Padėkos dieną, apie Amerikos istoriją. Apie tuos tikrai liūdnus dalykus, apie kuriuos pasaulyje žino nedaugelis. 

Skaitant šią knygą aš keliavau. Tikrai keliavau su veikėjais, nes skaitytojui ant sidabrinio padėklo pateikiama daug informacijos, tik mokėk ją susidėlioti į tinkamus stalčiukus.

Tačiau šis romanas ne tik veda mus per Amerikos ilgumas ir platumas, bet ir per dviejų, kažkada vienas kitą mylėjusių žmonių santuoką. Santuoką, kurios galiojimo laikas tarsi ant ribos, tačiau akimirką kitą dar galvoji, jog gal per stebuklą pavyks ją išgelbėti.

Neslėpsiu, kuomet pasakoti pradėjo sūnus, akimirką pamaniau, kad taps daug įdomiau - netapo. Užvertusi knygą pykau. Ant rašytojos, savęs, visų - tokia potencialiai gera istorija bandė kabinti giliai, o mano nuomone, visai nepavyko. Ir vis tik… kažkodėl nujaučiu, kad knygos ilgai nepamiršiu. Detalės, smulkios, mažos dėlionės detalės romaną surišo taip, kad jau kelias dienas mąstau apie Prarastuosius vaikus, jų likimus ir manau, kad knygoje įtrauktos elegijos buvo geriausia, kas galėjo nutikti šiam romanui.

Tokie skirtingi, bet kartu tokie panašūs žmonių likimai, nesvarbu, ar gyveni Amerikoje šiandien, ar gyvenai prieš du šimtus metų. Stereotipai. Diskriminacija. Ir noras gyventi. Nesvarbu, kad kitaip, nei žmogus, kuriam kadaise prisižadėjai būti „kol mirtis išskirs“. Keistas romanas, ne pats lengviausias skaitinys, tačiau jį pabaigus širdyje kažkas lieka, sujudina emocijas, ir kaip aš mėgstu, pamatuoja žmogiškumą.

Susitikime instagrame!