VILNIAUS ATMINTIES PUNKTYRAI - Gabija Lunevičiūtė

Kiek ji mano namuose ilgai gulėjo, ir kokia kalta jaučiuosi, kad ją taupiau. O taupiau, nes niekada nejutau didelės meilės istorijai, sausiems faktams, priežasčių ir pretekstų paieškoms, pasakojimams, kai viskas pateikiama tik iš vienos pusės, arba be platesnių paaiškinimų. O ypač, kai pasakoma, kad vyko, tačiau nepaaiškinama kodėl. Tad ir šis istorijų rinkinys gulėjo namuose, nes prisibijojau sausų faktų, prisibijojau to, kad galva bus prigrūsta informacijos, iš kurios bus maža naudos. O taip nenutiko, nes knyga subtiliai, ramiai ir elegantiškai mus vedžioja Vilniaus gatvėmis, rodo slaptus miesto užkaborius, joje pasakojamos tokios istorijos, kuomet žmonės ir miestas susidraugauja. 

Knygoje 12 veikėjų, herojų, ir jie dalinasi savo patirtimis, pasakoja apie meilę Vilniui, apie praeitį ir jos ryšį su dabartimi. Skaitai, žaviesi, gėriesi - kiek daug mano miestas matęs, kiek daug patyręs. Kiek čia daug praradimų, atradimų ir gyvybės buvo visais laikais. Kone kiekviena senamiesčio gatvelė slepia po paslaptį, o didesnė dalis kiemų papasakotų daug pletkų, jei tik galėtų kalbėti. 

Kaip miestas atrodė tada - kaip atrodo dabar - kaip atrodys vėliau? Meilės prisipažinimai jam. Nemažai jaukių, šmaikščių pasakojimų, pradedant kupranugariais kiemuose, baigiant jautriomis akimirkomis iš Vilniaus geto. 

Ši knyga gana stipriai pakeitė ir mano požiūrį. Mokykloje daug girdėjau, daug skaičiau, visada domėjausi, tačiau niekada nesurišau galų apie lenkų Vilnių. Apie kalbą, kuria čia kalbėjo daug daugiau žmonių, nei dabar patikėtume. Mano tėtis lenkų kilmės. Giminė iš jo pusės taip pat, ir net yra žmonių, kurie iki šiol nekalba lietuviškai. O štai aš niekada nepasinaudojau tokia galimybe, niekada nesimokiau kalbos, kuri tada vaikui, matyt, neatrodė graži ir naudinga. O dabar truputį gailiuosi - kalba neša tiek daug istorijos, kalbos dėka galime greičiau pagauti kampą ir geriau suprasti žmones.

Vilniaus kraštas ilgą laiką priklausė lenkams, ir kad ir kaip bebūtų keista, nemažai jų čia ir yra likę ir šiandien. Prisimenu, visai neseniai žiūrėjau įdomų interviu, kuriame buvo kalbama, kad Vilniuje visur papildomai viskas pateikiama rusų kalba, nors lenkakalbių čia yra daugiau. Įdomu, ar ne?

Knyga be galo informatyvi - sklandžius ir paprastus pasakojimus autorė papildo nuotraukomis, faktais, objektų aprašymais, žemėlapiais, ir įdomybėmis. Į labai daug Vilniaus vietų nuo šiol žvelgsiu visai kitomis akimis, praeidama dažniau atkreipsiu dėmesį į memorialines lentas ir skulptūras. Nežinau ar galima taip sakyti, bet sau asmeniškai šią knygą pavadinau Vilniaus biblija ir manau, kad atsiversiu ją dar ne kartą ir ne du.

Susitikime instagrame!