IRKLAIS IKI NIAGAROS KRIOKLIŲ - Rima Karalienė

Tas pats per tą patį, nieko naujo nepasakysiu - kaskart prieš imdama lietuvių autorių knygas, abejoju. Abejoju, ar man įtiks lietuviški vardai, Lietuvos aprašymai ir ar visi kiti dalykai nepasirodys per daug artimi ir nuobodūs. O čia knyga apie sovietmetį, uch, kad ir kokios abejonės mane lydėjo, ši tema mane traukė. Internete dažnai matau komentarus, kuriuose žmonės rėkia, kad prie sovieto buvo geriau. Kad sovietmečiu visi viską turėjo. Kad neva, visi buvo aprūpinti… man tai primena tarsi siužetą iš kokio nors pagrobimo filmo, kuomet auka niekada nėra mačiusi, kas slypi už to kambario ar namo sienų, tad net nenumano, kad gyvenimas gali būti kitoks. Taip ir su ta Sovietų Sąjunga…

1967-ieji metai, Sofija Grucova planuoja vykti į akademinio irklavimo Europos čempionatą, tačiau prieš pat jai išvykstant į Prancūziją, staigmena - jauną sportininkę išsikviečia KGB. Nuvykusi į būstinę ji išeina šokiruota - ją ir mamą jos vaikystėje pametęs tėtis - sveikas ir gyvas gyvena Kanadoje palei pat Niagaros krioklius. Sofija prisižada sau ten nuvykti ir po 27 metų pamatyti tėtį. Pasakyti, žinoma, lengviau, nei padaryti.

Jei visa istorija nebūtų pasakojama tokiomis aplinkybėmis, sakyčiau, kad nieko ypatingo, tik Sofija pasirodė labai stipri ir įdomi asmenybė. Sportui reikia valios ir ryžto, o kur dar sugebėjimas išslysti iš po geležinės uždangos ir pasiekti savo. Be didesnių abejonių trauksiu romaną į tą sąrašą, kuriame puikuojasi kiti tokie patys - apie stiprias moteris.

Tačiau neslėpsiu, truputį įdomiau man vis tik pasirodė skaityti apie sovietmetį. Pati gimiau tais metais, kai jau ėjome link laisvės, mamytė manęs laukėsi jau tada, kai tėtis malėsi aplink televizijos bokštą tą istorinę Sausio 13-ąją, tad man teko laimė gimti jau laisvoje Lietuvoje. Viena vertus, būtų įdomu pamatyti, kaip žmonės gyveno tada, tačiau džiaugiuosi, kad pati augau jau kitokioje aplinkoje, kur galėjai kalbėti mažiau bijodamas ir tavęs niekas nekvietė į KGB būstinę jei gavai laišką iš kitos Atlanto pusės.

Atvirai - daug dalykų esu girdėjusi iš tėvų, nemažai apie ką esu ir skaičiusi, tačiau šis romanas kol kas man atskleidė daugiausiai informacijos apie paprastus to laikmečio žmones - apie kontrabandą lagaminuose, apie pinigus, kurių turi, bet neturi kaip išleisti, apie apklausas ir manipuliacijas.

O labiausiai, visų labiausiai mane pritrenkė užsieniečių požiūris į rusų tautą - niekinami žvilgsniai, žodžiai, kartais net šiokios tokios provokacijos, tik parodančios, kaip stipriai pasaulio žmonės nemėgo Rusijos ir tuometinės Sovietų santvarkos. Ir aš suprantu, kodėl nesinorėjo žmonių išleisti ir parodyti jiems pasaulio. Juk pamatęs laisvę, gali tokios užsimanyti.

Romanas man patiko, tiek istorija, tiek Sofijos Grucovos stiprybė, tiek ir istorinis fonas, kuriame, mano laimei, jau neteko gimti. Verta perskaityti tiek grožinės, tiek istorinės literatūros mėgėjams, nes čia apstu visko, tačiau buvo tikrai įdomu net ir man, žmogui, kuris nesidomi sportu, o juolab - irklavimu.

Susitikime instagrame!