ODERIS - Dainius Vanagas

Kokia sudėtinga knyga, o sudėtinga tąja prasme, kiek joje visko daug. Taiklaus, aštraus ir itin aktualaus mums šiandien. Pradžioje glumino, vėliau šokiravo, tada linksėjau galva skaitydama, žymėjausi citatas ir mintis bei pritariau nemažai kam, ką čia radau. Ir vieni tų radinių mane džiugino, tačiau kiti - gąsdino. Ir dar čia nemažai to, ką pagalvojame daug kas, tik garsiai nepasakome arba labai norėtume pasakyti visų tų įvykių fone, būtent tų, kurie vyksta čia ir dabar.

„Jeigu miestas gali nustatyti viešojo transporto, vandens, elektros, automobilių stovėjimo, šiukšlių išvežimo ir kitų paslaugų kainas, gali nustatyti ir gyvenimo mieste sąlygas.”

Oderis - uždaras Vidurio Europos miestas ateityje - 2050-aisiais metais. Miestas klesti, nes visi jo gyventojai turi būti naudingi - nešti pelną ar daryti kažką gero Oderio gyventojams. Jei darbo neturi - po kurio laiko būsi iš miesto išprašytas. Ir ne visada gražiuoju. Vienas iš tokio miesto gyventojų -Alanas. Jis netenka darbo, jį palieka žmona, vyrui tenka ieškoti tiek išeičių, tiek žmonos, o protas tarsi apsiblausęs ir galva jo neklauso.

Visų pirma - skaitant apėmė jausmas, lyg skaityčiau Orwell’ą. Tiek atmosfera, tiek rašymo stilius, tiek siužetas ir knygoje pasakojami dalykai. Ir ne ta prasme, kad būtų kopija, o labiau jausmas… labai geras jausmas, lyg skaitytum stiprų klasikos kūrinį. O toks jausmas mane aplanko retai, o dar rečiau - skaitant jauno lietuvio parašytą kūrinį.

Romano struktūra man iš karto pasirodė keista. Ir tikrai nuo pat pradžių nepatiko. Tai pasakoja Alano kryžiaus kelius, tai interviu su politiku, tai keistos ištraukos iš kartais gluminančios knygos… viskas galiausiai nuveda ta pačia kryptimi, tačiau kol neįsijauti, pasijunti gavęs neblogą galvosūkį. Ar jo sprendimas pasiteisina ir nudžiugina suvesti galai? Be abejo. Romano pabaiga viena iš tų netikėtų, kai ir nustembi, ir išsigąsti. Verta jos išlaukti.

Labiausiai patiko pokalbiai su politiku ir jo apklausa. Ten radau begales, tiesiog begales itin taiklių minčių ir idėjų, kurios man pasirodė artimos, su daugeliu jų sutikau.

„Bėda ta, kad žmonėms daug lengviau parodyti, kad jiems kažko trūksta, negu įtikinti džiaugtis tuo, ką jau turi. Todėl labai dažnai net ir geriausias politikas negali ilgai išsaugoti posto - ne todėl, kad atsiranda geresnių, o dėl to, kad sugundyti minią pokyčiais yra daug lengviau nei stabilumu.”

Romane apstu moralę ir žmogiškumą analizuojančių ir testuojančių situacijų ir įvykių: ar seni žmonės naudingi visuomenei? Ar kaliniai gali nešti bent kokią naudą? Kodėl bažnyčios nemoka mokesčių, tačiau gali priimti vadinamąsias aukas, o kokie nors menininkai negali daryti to paties legaliai? Daug, labai daug aktualių dalykų. Knyga turtinga, nemažai kas atpažįstama. Nemažai skaudžių tiesų, tokių, kurias retas iš mūsų pripažins garsiai.

Užverčiau knygą ir išsyk parašiau savo sūnėnui, kuris domisi politika, nes esu tikra - jam patiks. Bet žinau, kad patiks ir tiems, kas nesidomi politika, bet bent jau stebi viską, kas šiuo metu vyksta pasaulyje. Nes autorius įkvepimą sėmėsi rieškutėmis būtent iš realybės - neabejoju, atidesni pasaulio stebėtojai atpažins daug ką. Man asmeniškai labai patiko, tikrai gerai parašytas romanas, nesvarbu, mėgstat distopijas ar ne.

Susitikime instagrame!