SKERDIKO UPELIS - Rachel Caine

Gvena Proktor - visai neseniai buvusi Džina Rojal - vis bėga. Ima vaikus už pakarpos ir bėga nuo savo buvusio vyro. Prieš kelis metus Gvena netyčia sužinojo, jog jos vyro pomėgis - mirtinai nukankinti moteris. Visas pasaulis įsitikinęs, jog Džina - dabar jau Gvena - yra jo bendrininkė. Nenoriu atskleisti daug siužeto vingių, tačiau pirmosios dalies pabaigoje sužinome, kad jos vyras Melvinas laisvėje. Ir jog jis pasiryžęs ją rasti. Tad nenustebinsiu - antroji dalis būtent apie tai. Vyro ir žmonos bandymas vienas kitą rasti. Katės ir pelės žaidimas. Tačiau kas nutinka, kai supranti, kad tiek katės, tiek pelės yra tiesiog pėstininkai gerokai svarbesniame žaidime, nei tas, kurį žaidžia sutuoktiniai?

Būna dviejų tipų trileriai - detektyvai, kurie pavadinami trileriais, nes dabar jie madingi. Ir būna trileriai, kur veiksmas veja veiksmą, įtampa tvyro visą romaną, kur veikėjai neaiškūs ir iki pat pabaigos negali žinoti kuo galima pasitikėti ir kuo vis tik nelabai. Tad čia tas antrasis tipas, kur vietomis, jei tai būtų filmas, prisidengčiau akis. Jei būtų realybė, bijočiau eiti kartu su veikėjais. Bet įdomu tai, kad man to veiksmo čia nepasirodė ir per daug. Bėgo, lėkė, vijosi, apgaudinėjo, persekiojo. Ir viskas tikrai įtikino.

O dabar apie tai, kas neįtikino. Žmonių nepasitikėjimas vieni kitais. Kai aiškiai supranti ir matai, kad manipuliuojama, o aplinkiniai vis tiek galvoja, kad yra kitaip. Šiaip bet kuriomis kitomis aplinkybėmis būčiau supratusi ir pateisinusi tuos, kurie nepasitiki. Bet ne čia ir ne šiuo atveju. Kai skaitysite, pamatysite, kad kažkaip per daug lengvai visi ten patikėjo…

Na ir aišku, vaikai. Puikiai panaudoti tiek siužetui kurti, tiek manipuliacijoms rutulioti, tiek ir patys kaip veikėjai gana įdomūs ir tikrai neatrodė, kad būtų užgožti mamos. O taip būna retai, juk dažniausiai vaikai ten kažkur fone, malasi, kartais pasirodo. Šiame romane jie ir pasakojo, ir veikė, ir paaugliškai įsitikinę savo tiesomis nesąmones darė.

Ir dar vienas dalykas atėjo į galvą užvertus knygą. Panašus siužeto dėliojimas. Panašiai vyksta veiksmas abiejose dalyse. Tarsi autorė būtų pasirinkusi vieną schemą ir pagal ją kaltų visas dalis. Ir tai keista, nes į tai atkreipiau dėmesį jau antroje dalyje. Jei ir trečia bus sudėliota taip pat - taps nuobodu.

Geras trileris, pagaulus, greitas, ir žiaurumų netrūko. Tikrai ne McBride lygio ir ne Carterio, bet susipažinimui su tuo, kas gali būti kraupiame trileryje - puikiai tiks. Be to, Gvena labai kieta. O man, kaip žinia, patinka stiprios veikėjos.