Dar viena labai keista knyga į tų “kitokių” knygų kolekciją. Lyg ir nieko ypatingo, lyg ir nieko įsimintino, tačiau įdomu tai, jog tai belenkaip unikaliai parašyta dar viena knyga apie karą. Apie karą Italijoje. Apie fašizmą, apie karo baisumus, patirtis ir skaudulius. Su gana nemaža doze humoro.
Tai istorija, kurią dešimtis metų tėvas pasakojo sūnui. Tai pasikartojimų ir pakartojimų kratinys. Apie tai, kaip kompanija metėsi pinigus ir ėjo pirkti kiaulės, apie Romos išlaisvinimą, apie italų gyvenimą ir kasdienybę. Knyga, kuri man priminė tokius romanus kaip „Kaukiantis malūninkas“ (stiliumi), „Amo sūpuokles“ - dėl knygos temos… Knyga ir juokinga, ir graudi vienu metu. Norisi krizenti iš situacijos, tačiau skaitant ateina akimirka, kai juoktis nebegali. Supranti, kad juodas humoras irgi turi tam tikras moralės ribas ir gali būti juokingas ne visuose kontekstuose. Juokeliai kartais reikalauja kitokio diskurso.
Labai sunku kalbėti apie knygą, kuri nepaliečia. Kuri nesupurto, nors pasakojama apie skaudžius dalykus, tačiau gana sklandžiai slystama paviršiumi, skaitai, ir tarsi susimąstai, kad tarsi rašytojas daugiau pasiekti norėjo stiliaus, o ne turinio dėka. Ir man tai ne visai patiko.
Stipri Italijos dvasia ir atmosfera. Dar stipresnis kraujo kvapas ir tarsi viską užtvenkiantys jo kiekiai. Knygos pradžioje taip patiko stilius, jog buvau tikra, kad bus pats aukščiausias įvertinimas, tačiau su kiekvienu puslapiu likau vis labiau suglumusi, nes visko ėmė trūkti. Emocijos, logikos, o gražaus rašymo stiliaus bei puikaus vertėjos darbo man čia nepakako, kad knygą pulčiau visiems rekomenduoti.
Susitikime instagrame!
