Aš nežinau, kaip girti knygas. Kaip išreikšti tą begalinį pasitenkinimą, kai knyga visiškai nuneša stogą. O jei pagalvoji, čia net nebuvo ta knyga, kuri verstų raudoti, sukeltų begales emocijų ar supykdytų. Ne, nieko panašaus nejutau. Ši knyga buvo tiesiog... graži. Ar jums būna gyvenime akimirkų, kai atsiduriate kažkiokioje vietoje, kai vaizdas, garsas, aplinkybės ir pati atmosfera net graudina, nes supranti, kad čia, būtent šitaip, šitas dabar nepasikartos niekada? Ar žinote tą jausmą? Jei suprantate, apie ką kalbu, tai tuomet pritaikykite tą patį šiam romanui.
Meilė nuo pirmųjų puslapių, kuomet pagrindinė romano veikėja Anatolija gulasi į lovą ir mano, kad jau tuoj tuoj mirs. Ji tam ruošiasi atsakingai ir nemano, kad pamatys kitą dieną. O gyvenimas mažame Armėnijos kalnų kaimelyje juda, nesustoja. Upės toliau teka, gaidžiai gieda... ir įspėjimas jau nuo manęs asmeniškai – neskaitykite knygos anotacijos – vienas ten paminėtas faktas įsirėš į jūsų mintis, o ten paminėtas įvykis paaiškėja ir atsiskleidžia tik link romano pabaigos. Nebent turite gerą nuojautą, tada gal ir suprasite. Pirmame knygos puslapyje. Arba antrame.
Ramus Armėnijos kaimelis, kurio gyventojai tiki magija. Verda žolelių nuovirus, kur vienas vaikas mato mirtį, kur įvyksta neįmanomi dalykai. Ir kažkodėl skaitant viskas taip gražu, taip lengva ir tuo pat metu sunku. Skaitai, teksto grožis paperka, net sakyčiau, užglaisto ir tuos kiek sudėtingus kaimo gyvenimo niuansus.
Kiek čia išminties. Perlų, deimantų, vadinkime kaip norime. Ne pamokslaujant, be didaktinių paverkšlenimų, o pasakyta tiesiai šviesiai, taikliai ir protingai.
„Štai koks skirtumas tarp žmogaus raštingo ir neraštingo, galvojo Vasilijus, eidamas tolyn nuo bibliotekos į savo karštą kalvę, raštingas bijo sugriauti tuščią lizdą, o neraštingas gali nudėti nekaltą gyvulį, kad tik įrodytų savo kvailą jėgą.“
Ir citatas galima rinkti ir rinkti. Minčių tiek, kad jas prisitaikys kiekvienas sau. Knyga kupina ne tik gražių minčių, bet ir veikėjų. Neslėpsiu, jie man buvo šioks toks iššūkis. Neįprasti mums vardai, sudėtingos pavardės. Kai skaitysiu knygą antrąsyk (o tą planuoju kada nors tikrai daryti) susirašysiu viską ant lapelio ir įsiklijuosiu knygos pradžioje.
Tai knyga, kurios nuostabus viršelis šįkart nemeluoja. Knyga irgi iš tų, kurias norisi duoti į rankas visiems, leisti mėgauti tekstu taip pat, kaip mėgavausi aš. Pridėsiu tai, kad romanas pasibaigia kiek anksčiau nei yra puslapių – knygos pabaigoje yra keli su knyga beveik nesusiję apsakymai. O jie irgi puikūs. Šmaikštūs, graudūs, visokie. Dar truputis malonumo po ilgos ir ramios Anatolijos gyvenimo istorijos.
Rekomenduoju. Viena geriausių knygų, skaitytų per kelis metus. Kažką stums lauk iš mano visų laikų geriausių knygų dešimtuko, nes pavergė mano širdį ir mintis ilgam. Be pompastikos, be graudenimų, bet kažkaip ta kaimelio magija nunešė stogą.
Ir citatas galima rinkti ir rinkti. Minčių tiek, kad jas prisitaikys kiekvienas sau. Knyga kupina ne tik gražių minčių, bet ir veikėjų. Neslėpsiu, jie man buvo šioks toks iššūkis. Neįprasti mums vardai, sudėtingos pavardės. Kai skaitysiu knygą antrąsyk (o tą planuoju kada nors tikrai daryti) susirašysiu viską ant lapelio ir įsiklijuosiu knygos pradžioje.
Tai knyga, kurios nuostabus viršelis šįkart nemeluoja. Knyga irgi iš tų, kurias norisi duoti į rankas visiems, leisti mėgauti tekstu taip pat, kaip mėgavausi aš. Pridėsiu tai, kad romanas pasibaigia kiek anksčiau nei yra puslapių – knygos pabaigoje yra keli su knyga beveik nesusiję apsakymai. O jie irgi puikūs. Šmaikštūs, graudūs, visokie. Dar truputis malonumo po ilgos ir ramios Anatolijos gyvenimo istorijos.
Rekomenduoju. Viena geriausių knygų, skaitytų per kelis metus. Kažką stums lauk iš mano visų laikų geriausių knygų dešimtuko, nes pavergė mano širdį ir mintis ilgam. Be pompastikos, be graudenimų, bet kažkaip ta kaimelio magija nunešė stogą.
Leidyklos dovana.
