Jei yra daugiau nei viena dalis trilogijoje ar serijoje, niekada neskubu iškart skaityti kitos. Tačiau tai visiškai negaliojo Myttingo knygoms. Vos užvertusi „Seserų varpus“ iškart pradėjau „Heknių audinį“. Ir tai buvo teisingas sprendimas: jaučiausi užmezgusi tvirtą ryšį su veikėjais savo galvoje ir dar nenorėjau jų paleisti. Ypač Kajaus.
Antroji dalis, sakyčiau, labiausiai apie atleidimą sau. Pastorius Kajus gyvena gedule, mintyse nuolat kalbasi su Astrida Hekne, kuri paliko pasaulį ir sūnų jame. Uždaro būdo sūnus Jehansas – medžiotojas. Jis gerai pažįsta kalnus, gamtą, yra pasiruošęs bet kokioms jos išdaigoms. Vieną dieną Jehansas sutinka keistą vyrą kalnuose ir pajaučia su juo ryšį. O Viktoras – Anglijoje gyvenantis ir įdomių aplinkybių į Norvegiją atsiųstas jaunuolis. Istorije vėl veikia ne tik žmonės, bet ir ežero dugne gulintis varpas bei mitais apipintas Heknių audinys. Skaitydama jaučiau, kad jie yra gerokai daugiau, nei tik objektai.
Knygą vertinu labai gerai. Net labai. Vėl viskas patiko, norėjau dar ir dar pačios istorijos. Nežinau, kaip reikės laukti trečiosios dalies. Tačiau mane išmušė iš vėžių tai, kad kaip pirmoji dalis buvo nenuspėjama, taip atroji, deja, buvo ta, kuri patvirtino visus mano spėjimus. Ir tai šiek tiek liūdina, nes aš įprastai noriu, kad būtų palikta vietos pasvarstymams, kad nebūtų visos kortos atskleistos taip greit, kaip kad nutiko čia. Kita vertus – širdyje buvo ramiau žinant, kad yra būtent taip, kaip spėjau. Anotacija jau kone viską išduoda, todėl jų beveik niekad neskaitau. Būčiau dar daugiau visko sužinojus, ką atradau skaitydama ir galiu tik sau padėkoti. Kita vertus suprantu, kad negali nieko nepasakyti neišduodamas kažko, apie ką buvo rašyta pirmoje dalyje. ⠀
Mėgavausi mitais. Kartu su Kajum svarsčiau apie Heknių audinį ir net neaiktelėjau paaiškėjus visai tiesai, nes viskas taip akivaizdu… juk kai viskas būna prieš akis, ilgiausiai ir ieškome. Ir vis tik krizenau, kai naktį pastorius kapinėse rausėsi. Absoliuti priešingybė tam, kaip sakralioje vietoje turėtų elgtis bažnyčios tarnas.
Kartu laipiojau po kalnus su veikėjais ir džiaugiausi kiekvienu skyriumi. Atmosferiškai – man labai artima knyga. O suvis labiausiai – Kajus, kalbantis su mirusiais, abejojantis dievu, savimi, tikėjimu, religija, net savo paties protu. Dar nesu įsitikinusi kodėl taip prie jo prisirišau, bet numanau, kad tai empatija. Galimybė jausti tiek daug ir taip stipriai, kaip jautė jis. Pažįstamas ir tas noras viską ištaisyti. Ar bent jau atsukti laiką atgal ir atšaukti kai kuriuos sprendimus.
Geras romanas. Apie tobulėjimą, mokslą, norą turėti daugiau ir geriau. Atsiranda ir stipri moteris, kuri akimirkai kitai užgožia visus veikėjus. Ir tarsi sugrąžina Astridos energiją į pasakojimą. Galiu knygą girti ir girti, nes puiki, įdomi. Nepaleidžia, jei jau pradedi. Ir nepalieka minčių ištisas savaites.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame!
