Esu perskaičiusi ne vieną knygą apie Kubą, nors jų tikrai nėra daug. Ir tikrai manau, kad mes tą salą ir jos žmones esame linkę kiek romantizuoti. Vien dėl to, kad internete prisižiūrėjome nuotraukų su spalvotais namukais, nes Havanoje amžini šokiai, nes romas liejasi per kraštus. Nes ten niekas nemiega. Tačiau tuo pat metu mus baugina ir ten vykę politiniai žaidimai. Žmonės ir šiandien Kuboje bijo garsiai tarti Batistos ar Castro vardus. Tai ir susimąstai, kokie antžmogiai turi valdyti šalį, jei ir po jų mirties tebesi įbaugintas.
Romanas mažos apimties, bet savyje talpina kelių Kubos moterų likimus. O štai pagrindinis siužetas sukasi aplink Karmen ir apie pabėgėlę iš Salvadoro bei jos dukterį. Ir ne tik. Pasakojimas mus nukelia ir keliais šimtais metų atgalios, kuomet moterys dirbo tabako fabrike, suko cigarus ir labai stipriai mylėjo. Taip stipriai, kad ir sudėtingi laikai bei aplinkybės neturėjo tam jokios įtakos.
Kova su sistema, narkotikai, nelegalai, imigracija, moterų teisės, nelygybė. Autorė labai intensyviai bandė paliesti visas šias temas. Ji atsidavusi kalbėjo apie priklausomybės kamuojamą merginą. Ji tarsi varikliuką pakūrusi mums pasakojo apie politinius reiškinius ir jų pasekmes pasauliui. Ji tekstu pasakė viską, ką, kaip prieš tai minėjau, žmonės ir šiandien Kuboje ar tam pačiam Salvadore bijo garsiai pasakyti. O jei kas nugirs?
Man labiausiai patiko knygos pradžia. Priminė romaną „Auksinės šaknys“ savo sandara ir potencialu. Tabakas, cigarai, laukai, paslapčia skaitomas Hugo. Tų laikų romantika, kokią galima išgauti tik tokių tragiškų įvykių ir politinių realijų metu. Tačiau vėliau skaitant mintyse ėmė šmėžuoti „Amerikos purvas“ ir prieš akis kilo nenumaldomas panašumas į jį. O tam romanui iki literūrinio perlo ar pavyzdžio, pagal kurį derėtų rašyti – toloka.
Kitokia knyga. Nedidelė apimtis, bet visko net tiršta. Ir nežinau, ar tai gerai, ar nelabai, nes ir vėl būčiau norėjusi geriau daugiau dėmesio vienai problemai, nei po grybšnį kelioms. Bet Kuba vis tiek mano mintyse lieka kaip potenciali kelionių kryptis. Kaip sala, kurią noriu aplankyti, kurią mintyse vis tiek kažkiek romantizuoju, o Garcia, nors ir rašydama ir labai nuoširdžiai pasakodama apie siaubingas šalies realijas, nesugebėjo man tos romantikos iš galvos ir širdies „išmušti“.
Leidyklos dovana.
