Tikrai nedažnai būna, kad vos gavus knygą imu ją į rankas, tačiau ši knyga buvo itin laukta. Rašytojos kūrinys „Anyta“ prieš kelis metus tapo atradimu ir nepaprastai patiko ne tik man, bet ir didelei daliai skaitytojų. Vos tik perskaičius ėmiau čirpauti, kad ten ne trileris, nors knyga būtent tokia ir pakrikštyta. Lygiai tą patį galiu pasakyti ir apie „Geroji sesuo“. Tikriausiai jei ir jutau kokią įtampą, tai tik kelias pastraipas pabaigoje. O jei nėra įtampos – ne trileris. Nesvarbu, kad yra nusikaltimas. Nesvarbu, kad apsireiškia policija. Bet ne ant to pastatytas visas romanas. Tai nebuvo pagrindas ir visa ko esmė, tikrai taip manau. Kažkada seniai seniai istorijos mokytoja išmokė atskirti priežastį nuo preteksto. Tai nusikaltimai buvo tam tiktų asmeninių savybių, baimių priežastys. Tik tiek. Nes skaudūs dalykai visada apsiliepia žmogaus psichologinei, o kartais ir fizinei būklei.
Romane pasakojama apie seserų, dvynių, santykių peripetijas. Rouzė rūpinasi savo seseria Ferne. Nėra įvardyta, koks sutrikimas kamuoja Fernę, galima tik spėlioti ar numanyti, tačiau moterį vargina garsai, prisilietimai, triukšmas, ryškios spalvos; jai gyventi padeda rutina, tvarka, planavimas ir saugumo jausmas. Ir būtent Rouzė ja nuolat rūpinasi, padeda visais gyvenimo atvejais. Tad nenuostabu, kad kai Fernė išgirsta, kad sesuo negali susilaukti vaikelio, ji nusprendžia susirasti vyrą, pastoti ir pagimdyti seseriai vaiką. Ir tikrai – Fernės gyvenime labai greit atsiranda Volis, potencialus vaiko tėvas. Ir nors daug kas vyksta pagal planą, net ir sunkiai socialiniuose labirintuose besigaudančią seserį apima abejonės dėl Rouzės.
O vaikyti, čia tikras manipuliacijos instruktažas. Manipuliatorių ir narcizų biblija. Esu tikra, kad daugelis dar tik skaitysiančių šią knygą vietoje vieno ar kito veikėjo prieš akis imsite matyti gerai pažįstamą (arba tokį, kurio norėtumėte niekada nebūti pažinoję) narcizą ar net sociopatą. Fantastiškai gerai susukta būtent ši knygos dalis. Skaičiau ir negalėjau atsistebėti, kaip viso to nemačiau ir nenumaniau.
O kai jau ėmiau įtarti, viskas jei ir skleidėsi, tai labai palengva, autorė nieko neišdavė per greitai, skubotai. Kelissyk net suabejojau ir derėjausi su savimi, kad ką aš čia prisigalvoju. Labai stipru. Aš gana sunkiai nustebinama, tačiau čia autorei nudirbti savo darbą pavyko puikiai.
Ties kažkuria knygos vieta jau sakiau sau, kad rašysiu apie tai, kaip mus veikia vaikystėje jaustas ryšys su tėvais arba to ryšio nebuvimas. Ir būčiau rašiusi iš visai kitos perspektyvos. Mąstydama apie tam tikrus atvejus. Tačiau persiritus į antrąją romano pusę norisi pasakyti lygiai tokius pačius dalykus, tik prieš akis išnyra visiškai kitokios situacijos. Kai baisiesi vienais dalykais, kaip empatiška skaitytoja net pyksti, kaip čia taip galima, vadinasi rašytoja viską padarė gerai. Ypač, kai paaiškėja, kad viskas galimai yra truputį kitaip. Vis tik, jei esate skaitę „Anytą“, tikrai nenustebsit, kad apgaus.
Labai patiko. Ilgą laiką nebuvau į rankas paėmusi knygos, nuo kurios negalėčiau atsiplėšti. Buvo nelogiškų vietų. Buvo nemažai ir naivumą testuojančių vietų, tačiau tai, kaip buvo sukurti veikėjai, atpirko viską ir neleido knygos visą vakarą padėti šalin, kol nepabaigiau. Stipru.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame!
