Kai pamatau, kad pasirodys nauja Kristin Hannah knyga, žinau, jog ją skaitysiu. Jos romanai yra tie, kurie sujaudina. Ir ne iš tos pusės, kad va skaitai ir verki, ir todėl knygą vertini aukštais balais. Nes sujudino emocijas ir jausmus. Aš vis tik manau, kad yra priešingai – rašytoja ne tai, kad sujaudina, tačiau sukuria tokius veikėjus, su kuriais susigyveni, juos pamilsti, tau jie ima rūpėti. Būtent taip nutiko ir čia. Ir nors ir knyga labai patiko; jaudinausi dėl veikėjų, norėjau ir linkėjau jiems pačio geriausio, vis tik pykstu ant rašytojos. Už ką? Už tai, kad didesnę dalį problemų statė ant nesikalbėjimo pamato. O šitai, neslėpsiu, labai užknisa.
Romano centre – staigmena – dvi seserys. Viena jų – karjeristė Megana, kuri netiki meile ir dirba skyrybų „versle“. O štai jos sesuo Klerė visai kitokia. Ji vėjavaikiškesnė, paprastesnė, gyvenimą kartais mato pro rožinius akinius. Viskas susidėlioja gana nuspėjamai – seserys sutinka vyrus, galinčius pakeisti jų nusistatymus, pakelti seniau nuleistas užkardas. Ir, suprantama, seserys priverstos susitikti ir pradėti kalbėtis, nes Klerė išteka, o Megana pasisiūlo jai padėti surengti šventę.
Vis tik norėčiau iškart paminėti, kad neapsigautumėte. Neketinu nieko išduoti, bet čia tikrai bus staigmenų. Ir malonių, ir nelabai. Užmetus akį į viršelį atrodo, kad juk čia tik šeimos drama, dviejų seserų barniai, kalbėjimasis be rezultatų ir priešingai – visiškas viena kitos ignoravimas. Bet viso to čia taip pat yra, net kiek per daug mano skoniui. Tik romanas be konfliktų apima daugiau. Čia nejučia atsiranda situacija, kai vieni kitus palaikome sudėtingose gyvenimo situacijose; kai naujus santykius geriausiai išbando negandos, o senus, ko gero, atgaivina ir sustiprina.
Tiesiog saldžiai karti knyga. Tas ryškus kartumas, vis prasismelkiantis pro vietomis dantis geliantį saldumą mus vis nubloškia atgal į realybę, o po to receptoriai vėl mus skatina mėgautis salstelėjusiomis gyvenimo realijomis. Bet juk šitaip ir yra, tik taip ir gyvename. Viena diena lengvesnė, kita atmeta vis kokį išsūkį. Ir kol tie iššūkiai nesitęsia ilgą laiką, derėtų juos priimti ir išnaudoti savo naudai.
Tai romanas apie seseris. Apie gyvenimą. Jo negandas, pykčius, santykių peripetijas ir kantrybę. Taip pat ir norą, kad viskas susidėliotų į vietas, kad viskas susitvarkytų. Ir kartu tai šioks toks priminimas, kad viskas savaime nepasidaro, kartais reikia patiems pajudinti užpakalį ir imtis veiksmų.
Be to, knyga man ir vėl priminė, kaip faina yra turėti sesę. Už tave, sesyt.
Susitikime instagrame!
