MES PRADEDAME NUO PABAIGOS - Chris Whitaker

Skaitant nepaleido mintis, kad jau matyta, jau girdėta, bet neapsigaukit – nieko blogo nenoriu pasakyti, knyga nepaprastai patiko. Tik galiausiai atėjo nušvitimas – juk labai panašus jausmas lankė skaitant romaną „Ten, kur gieda vėžiai“: nusikaltimas, maži vaikai, likę vieni, jų bandymas išgyventi. Ir kas be ko, nepaprastai neatsakingi ir jais nesirūpantys suaugusieji. Arba tiksliau tariant, vaikai, priversti užaugti anksčiau laiko, vaikai, priversti apsiimti suaugusiųjų darbus ir panerti visa galva į gyvenimą gerokai per anksti.

Knygoje, drįsčiau teigti, daugiau nei viena siužetinė linija, tačiau pirmuoju smuiku be abejo groja Dačis. Trylikametė, kuri rūpinasi savo penkiamečiu broliu. Kuriai gyvenimas vis mėto išbandymus, o ji yra tokia pasiutusiai užsispyrusi, kad juos visus atlaiko. Arba bent jau bando save įtikinti, nuolat pasikartodama, kad yra atsiskyrėlė, kad yra kovotoja. O štai kitas veikėjas – mažo miestuko policininkas Volkas, kuris yra surištas su daugelio miestelio gyventojų likimais, o ypač su Dačis motina Star bei ką tik iš kalėjimo grįžusiu draugu Vincentu Kingu. Būtent jam išėjus į laisvę viskas apsiverčia aukštyn kojomis – dalis miestuko tebetiki jo kalte, dalis jau atleido. Tačiau viskas yra gerokai sudėtingiau, o ir skaitytojui rašytoja kortas nusprendžia atskleisti labai pamažu.

Dieve brangus, nebūčiau aš, jei neburbėčiau. Bet kaip mane varė iš proto Dačis vardas, jo vertimas ir parinkimas. Nežinau nei kas, nei kaip, nei kodėl tą padarė, tačiau be galo trukdė skaityti. Ir dar tas kiekis veikėjų. Labai per daug. Taip pat varė iš proto. Atrodo, kad skundžiuosi, bet taip nėra – mane tiesiog vargino bandymas suvokti, kodėl kai kurių iš jų reikėjo. Pabaigus knygą ir praėjus kelioms dienoms manau tą patį. Prisimenu Vincentą Kingą, Volką, Star, Dačis ir jos broliuką, o visas miestukas ir dešimtys jo gyventojų galvoje liko tarsi miglai stojus. 

Paburbėjau, bet ir labai daug gero noriu pasakyti apie šią knygą. Personažai – ryškūs, spalvingi, įdomūs. Painumas ir siužeto vystymas irgi patiko, tikrai daug ko neįspėjau, nenumaniau. O kiti dalykai logiškai į stalčiukus sukrito. Visada džiaugiuosi, kai knygoje viskas išsisprendžia. Ir čia tieji sprendimai, nors ir skaudūs, pasirodė teisingi.

Kaip visada – sunku skaityti apie apleistus, nuskriaustus, nemylimus vaikus. Tai, ką matė ir patyrė Dačis su broliu – skaudu, sunku, sudėtinga. Joks vaikas neturėtų niekada to pergyventi. Nei mažos viso to blogio dalies. Tačiau nepaisant viso skausmo šiame romane, čia radau ir šviesos. Ne to šlykštaus pozityvumo, kai „likome našlaičiais, bet šypsomės, gi graži diena“, o to, kai net ir tamsiausią valandą noras gyventi grįžta ir maži dalykai ima teikti džiaugsmą.

Puiki knyga. Liks širdyje, o pač Dačis – mažoji kovotoja. Nepaisant kelių smulkmenų, vis tik noriu nukreipti į teigiamą pusę dar tik skaitysiančius. Prasminga istorija, kurioje vis tiek galiausiai viską į vietas sudėlioja meilė ir suvokimas, kad kartais padarysi geriau paleisdamas, nei laikydamas prie savęs.

Leidyklos dovana.

Susitikime instagrame!