Kužda nuojauta, kad aš gyvenime skaitysiu viską, ką parašys ši autorė. Nes jei ir imi knygą, kuri žinai, kad yra ne apie tikrus asmenis, galiausiai vis tiek imi googlinti ir ieškoti paralelių. O gal? O gal kažkas įkvėpė? Gal. Taylor taip puikiai parašo istorijas, kad tiesiog užsimanai, kad veikėjai ar jų prototipai iš tiesų egzistuotų. Skaitydama „Daisy Jones & The Six“ norėjau Daisy realiame gyvenime, skaitydama apie Eveliną Hugo tikėjaus ir taip pat vyliausi sužinoti daugiau. Ir istorija visiškai pasikartojo su Carrie Soto.
Carrie Soto – pasaulinio lygio tenisininkė. Jai priklauso daugiausia titulų, rekordų, prizų. Moteris nesismulkina, varžoves taršo tarsi šiltą vilną, o ir kai kurie vyrai nedrįsta su ja net treniruotis. Tačiau sportininkei nutinka tai, kas nutinka daugeliui – ji patiria traumą ir turi pasitraukti iš teniso pasaulio. Po šešerių metų pertraukos Carrie grįžta su trenksmu: ją vėl imasi treniruoti tėvas, pasaulinio lygio treneris, o Carrie tikslas – atsiimti jai priklausančius rekordus. Tačiau ar tai įmanoma, kai tau jau 37-eri, po kojomis maišosi simpatijos, o su tėvu ima rastis trintis dėl ne visada sutampančių vertybių?
Tai tarsi „Malibu ant bangos“ tęsinys, papildymas. Sutinkame anos knygos veikėjų, laikmetis tas pats, socialiniai sluoksniai irgi. Tačiau knyga man pasirodė gerokai įdomesnė. Ir taip, ji visiškai apie tenisą, technikas, ambicijas, ryžtą, tačiau buvo kelios akimirkos, kai buvau sulaikiusi kvapą – taip įtraukė Reid aprašomas kamuoliuko skraidymas kortuose.
Tačiau ne visiems patinka ambicingos moterys. Vyrai tokių prisibijo, medija skalpuola, vadina „šaltakraujiškomis kalėmis“, kuomet yra tiesiog laimima negailestingai (pripažinkime – rungtynes laimėję vyrai tampa herojais, moterys – kalėmis). Šioji knygos dalis – kaip šaltas dušas. Suvokimas, kad viskas turi kainą ir galiojimą. Kad gali būti labai geras tame, ką darai, bet kažkam vis tiek neįtiksi, nes galimai darai PER gerai, ir tai imama vertinti kaip tam tikri antgamtiniai reiškiniai. Arba esi išvadinima įvairiais vardais, nes esi geriausia.
Mane sužavėjo autorės pasirinktas naratyvas. Tenisas, tenisas ir dar kartą tenisas. Ji neleido sau pernelyg toli nuo jo nuklysti, mes visos knygos metu galime suprasti, kad ir Carrie tai visų svarbiausia. Ir būtent tai man patiko, nors kelias akimirkas ir pati pamąsčiau, kad ji elgiasi kaip aikštinga paauglė. Kita vertus, jei titulai, rekordai ir patirtis sako, kad esi geriausia, tai kodėl taip ir nesielgti? Kodėl tiesiog nebūti geriausiai visomis įmanomomis prasmėmis, jei tokia esi?
