antradienis, gegužės 26, 2020

KONGO UŽRAŠAI - Nikolaj Frobenius

Kai tik perskaičiau, kad ši knyga apie kalėjimą ir su mirties bausme nuteistus karius, tikėjausi visiškai kitokio romano. Afrika, kalėjimas, maniau, jog čia į aki bus drėbtelta nenusakomi kiekiai žiaurumo, tačiau to fizinio žiaurumo tiek daug ir nebuvo, o romanas vis tiek per galvą trinktelėjo neblogai. Visa įtampa, manipuliacija ir stiprus spaudimas, kuomet pritrūksta oro, čia veikė puikiai.

Ambicingas kino prodiuseris prikalbina rašytoją leistis į pavojingą nuotykį. Rašytojas turėtų nuvykti į pavojingą N‘dolo kalėjimą, esantį Kongo Demokratinėje respublikoje. Vyras turėtų kalbinti du ten kalinčius karius, kurie yra nuteisti mirties bausme. Jų likimas aiškus, tad prodiuseris nori medžiagos filmui. Juk ką dar galima geriau panaudoti filmui, jei ne tragiškus žmonių likimus?

Romanas visiškai kitoks, unikalus, išskirtinis. Skaitydama dėliojau mintis ir bandžiau atsakyti į klausimus kartu su rašytoju. Vien tik klausimai, tamsa, paslaptys, jokių atsakymų. Nuolatinė paranoja ir baimė. Būtent toks šis romanas – persunktas paranojos, abejonių ir baimės, nepasitikėjimo kitais ir savimi.

Esu įsitikinusi, jog kiekvienas skaitytojas čia atras savo tiesą, prasiskins savo kelią per klaidžias Afrikos džiungles ir tirštą rūką, kuris tvyro viso romano metu ir neleidžia matyti toliau nei ištiesta ranka... Tokie kūriniai palieka kažką viduje ilgam. Nieku gyvu nerėkiu, kad knyga man nunešė stogą – toli gražu. Bet aš taip stipriai viskuo ir visais abejojau, testavau savo moralę, kalbėjausi su savimi, baisėjausi Afrikos kalėjimų aplinka bei sąlygomis. Ir vis tiek neradau atsakymo į pagrindinį klausimą: tai kalti jie, ar ne?

Susitikime INSTAGRAM!



pirmadienis, gegužės 25, 2020

RUDENS SKERDIKAS - Søren Sveistrup

Trileriai yra tas „slidus“ žanras, kuomet skaitant norisi viską žinoti, tačiau tuo pačiu iki pat pabaigos lauki ir to, kad nustebintų. Ir aš kaip skaitytoja noriu labai mažai – kad neatspėčiau visos, arba dalies esmės romano viduryje arba anksčiau. O kaip nutiko skaitant šį trilerį? Įspėjau nemažai, nes nebe pirmas kartas, kai rašytojas pasirenka tokį siužeto modelį. Bet įspėjau tik dalį, o vėliau šiek tiek nustebau, nes visų galų nesurišau iki pačios pabaigos.

Trilerio veiksmas vyksta Kopenhagoje, mieste su siaurais ir aukštais namais, kanalais ir jūra, supančia miestą kone iš visų pusių. Šiame, atrodytų itin saugiame mieste siautėja serijinis žudikas, kuris žiauriais būdais nukankina ir nužudo moteris, o nusikaltimo vietoje palieka kaštonų žmogeliuką. Situacija dar labiau paaštrėja, kuomet į nusikaltimo verpetą yra įtraukiama ir socialinių reikalų ministrė Rosa Harting. Detektyvai Tulin ir Hesas imasi bylos, kurioje žutbūt reikia surasti kaštonų žmogeliukus paliekantį žudiką.

Skaitydama trilerius visuomet tikiuosi stipraus žudiko motyvo. Jei nėra tvirto, įtikinančio preteksto nusikaltimui, joks įtariamasis manęs neįtikins. Ir būtent šiuo atveju man kruopelytės tos motyvacijos čia ir trūko. Kažkodėl spėju, kad žmogus turėtų labai stipriai prisidirbti, kad norėtum jo mirties. O gal man pakišo koją tai, jog motyvą numaniau jau po šimto puslapių?

Man patiko tokie sutapimai, jog trileryje gana aktyviai buvo analizuojamos socialinės problemos, o nusikaltimas irgi buvo gal net su tuo šiek tiek susijęs. Kraupau skaitydama apie pačius kankinimus ir žudymo būdus, raukiausi ir cyptelėjau ne kartą, nes man žmogaus kankinimas yra vienas iš tų dalykų, kuriuos sunkiai ištveriu.

Įtampos netrūko, veikėjai neerzino, pabaiga išrodė kiek per daug ištęsta, tačiau kokiam savaitgaliui vietoje jau matyto filmo – pats tas. Ypač jei skaitote mažiau trilerių nei aš, tuomet esu tikra, kad labai patiks.

Susitikime INSTAGRAM, ten dalinuosi daugiau ir dažniau, tad jei įdomūs knyginiai gyvenimai, kviečiu draugauti!



NOBELIO LITERATŪROS PREMIJA: KAS, KAIP IR KODĖL?

Šiandien trumpai pasakoju apie tai, kaip atsirado ši premija, kaip renkami laimėtojai ir ką jie gauna. Labai tikiuos, kad bus naudinga. Sužinokite daugiau apie Nobelio literatūros premiją.
Ir tikrai kviečiu draugauti instagrame!

ROJAUS KAINA - Susana Lopez Rubio

Pradėsiu nuo pagyrų viršeliui. Traukia akį, nors moterų veidų matyti tokiose vietose nebenoriu, pabodę, o šis tarsi kažkokia išimtis. Imdama į rankas tikėjausi visiškos „tralialiūškos“ ir labai greito skaitinio, bet ši knyga vis tik pasirodė kiek kitokia. Ak, ir vėl tie išankstiniai lūkesčiai ir nusistatymai. Istorija „vežė“, nenorėjau knygos padėti šalin. Skaitydama vis pagalvodavau, kad iš šios knygos išeitų puikus, tiesiog nuostabus filmas.

„Žavesys“ yra ta parduotuvė, kurioje apsipirkti nori visi. 1947 metų Kuba, Havana, visos būsimos permainos tiesiog tvyro ore, tačiau visi tiesiog toliau gyvena. Iš Ispanijos atplaukia jaunas vaikinukas, vardu Patricijus, įdomiomis aplinkybėmis susiranda darbą būtent „Žavesyje“ ir labai greitai jo akiratyje pasirodo Glorija – šiek tiek vyresnė, tačiau reto grožio ir aštraus proto moteris. Patrisijus pameta galvą, tačiau viskas nėra taip paprasta, nes Glorijos vyras – didžiausias Kubos gangsteris, nušluojantis sau nuo kelio visus, kurie pasitaiko ne laiku ir ne vietoje. Karščiu alsuojančioje Havanoje ima megztis trapus, tačiau tuo pačiu metu ir itin tvirtas Patricijaus ir Glorijos santykis.

Kažkodėl skaitydama prisiminiau Telemunda presenta serialą „Dykumos rožė“. Žiūrėdavau jį prieš kokių dvidešimt metų. Ten buvo taip, kad du pagrindiniai veikėjai, Andreas ir Barbara, tarp jų meilė begalinė, o jis sėdi kalėjime, nes jos tėvas ten jį įkišo... galiausiai jis Barbaros dėka pabėga, o jai kažkas ten nutinka, ji praranda atmintį ir nebepamena, kad jį mylėjo... vienu žodžiu, įvyksta labai daug dalykų per visas 120 kažkelias serijas. Tai su šia knyga labai panašiai – jau kai atrodo kad viskas aišku (nors aš įprastai skaitydama galiu nuspręsti pagal likusių puslapių kiekį, ar tikrai viskas ten jau aišku), tada paaiškėja, kad ne, kad veikėjai dar kankinsis. Bet šis romanas nėra tik Telemunda. Čia labai daug kalba apie mokslą, ir, aišku, eilinį kartą moteriai nereikia mokytis, nes ji moteris, na kaip visada ta pati man krauja virinanti dainelė; o Glorija nori žinoti, nori suprasti; jauna moteris stebi žvaigždes, nemažai kuo domisi.

Taip pat skaitant labai patiko mažos užuominos į ateitį. Tokias labai mėgdavo klasikai, kai skyriaus pabaigoje pažerdavo kokią detalę, o tu eidavai ir rankiodavai jas būsimuose skyriuose. Tai čia buvo panašiai. Dar buvo labai įdomios ir istorijos apie tai, kaip žmonių buvo sutiktos naujovės – pavyzdžiui, į parduotuvę atkeliavo pirmieji televizoriai. Arba legendinis elektros dingimas. Atrodytų, tokie nedideli įvykiai, o man, kaip skaitytojai, jie pasirodė įdomūs.

Viso romano metu man kirbėjo mintis, kad na kodėl žmonės šitaip elgiasi – jei patys yra nelaimingi, tokiais nori padaryti ir kitus? Kodėl? Daug čia tų priešų buvo, sunkiai kartais suvokiau, kodėl tas pavydas toks gajus, kodėl nesipriešinama, kodėl leidžiamasi. Kita vertus, gyventi baimėje, nuolatinėje baimėje, jau ir tiek yra labai herojiška.

Ir tikrai noriu paminėti, kad man labai nepatiko pabaiga. Gal jums patiks, tačiau man asmeniškai ji visiškai nederėjo prie visos puikios istorijos. Seniai nebuvau skaičiusi kažko šitaip įtraukiančio, tad pabaigoje supykau. Čia kaip būna tos eilutės bananas-obuolys-kriaušė-dešrelė-apelsinas. Išbrauk netinkantį. Tai čia braukčiau paskutinius porą skyrių.

Pasikartosiu – man knyga labai patiko. Tikėjausi vieno, gavau kitą. Šis romanas, tai vienas iš tų daugiasluoksnių, kur niekada nežinai kur nuves pasakojimas, nelabai numanai, ką teks patirti veikėjams. O dar kai vienas iš jų yra gangsteris, knygoje atsiranda ir nemažai žiaurumo. Bet viskas čia buvo įdomu, veikėjai patiko, kuriama atmosfera leido geriau įsijausti.

Susitikime INSTAGRAM, ten dalinuosi daugiau ir dažniau, tad jei įdomūs knyginiai gyvenimai, kviečiu draugauti!