antradienis, lapkričio 12, 2019

HIMALAJAI. Vienos ekspedicijos dienoraštis – Algirdas Kumža

Pati pažįstu tikrai nedaug žmonių, kurie išvažiavę atostogauti rinksis kalnus vietoje palmių ir paplūdimio...bet pati esu viena iš tų. Ar gausis užkopti, ar ne, man nelabai rūpi, bet pats kopimas, kai padūsti, tada apsigręži ir pamatai, ką palikai už nugaros... va šitas jausmas man patinka labiausiai. Arba kai pasieki viršūnę ir supranti, kad jau aukščiau tą kartą nebepakilsi.
Man visai neseniai draugė parodė nuotraukas iš Everesto, kaip į jį per dieną kopia dešimtys žmonių. Aš negalėjau tuo patikėti. Aš maniau, jog per metus tą padaro keliolika alpinistų. Bet kaip ir sakė Kumža – su deguonimi, ar be jo?
Algirdas Kumža išsiruošė į ekspediciją su dar keliais vyrais. Visi slapta svajoja apie Everestą, tačiau tam kartui pasilieka kopimą į Sisia Pangmos viršūnę, kuri taip pat yra iškilusi 8km virš jūros lygio... visi atrodė pasiruošę, nusiteikę, tačiau likimas visiems turėjo staigmenų staigmenėlių. Ak, pradedu lyg apie kokį intriguojantį trilerį, o iš tiesų kiekviena ekspedicija yra tokia: nebūtinai geriausiai pasiruošęs įveiks kalną ir nebūtinai sveikiausias nesusirgs... šiame dienoraštyje papasakoti dalykai vis tik liūdino. Kai lieka, atrodytų, keli metrai, kai viskas ranka pasiekiama... bet turi apsisukti ir leistis žemyn.
Nepalas ir jo neramumai, Himalajai, viršūnės, ledynai, audros, vėjas, oro trūkumas, galvos skausmas ir nesugebėjimas eiti, kai sustoti nebegali... viską gali pajusti skaitydamas. Knyga mane žavėjo ne tik nuotraukomis, bet ir iš tiesų gražiu pasakojimu. Jei šis alpinistas išleistų dar vieną kelionių dienoraštį, tikrai skaityčiau, nes čia kalba ne tik apie kopimą į kalnus, čia daug įdomiau ir aiškiau pasakoja apie kovas su savimi, derybas su motyvacija, bandymus įkalbėti valią ir raumenis, kad nepasiduotų. Jei reikia motyvacinės knygos – ši kaip tik tokia. Paaiškinta, kodėl daromas vienas, o ne kitas dalykas. Stataisi namą? Na ir kas, kai Sisia Pangma kviečia.
Beje, mėgstate keliauti ar ne, knyga vis tiek labai graži, joje gausu jaukių minčių, motyvacijos ir tiesiog įdomiai sudėliotos informacijos, kad nesiūlau spjauti ir rekomenduoju nusistatymus stumtelti šonan.
O mane taip įkvėpė, kad galiausiai imsiuosi detektyvės darbo ir ieškosiuosi viršūnės šiek tiek aukštesnės nei 3000m ir... pavasarį kopsiu. Nes pasiilgau, nes noriu išsūkių, nes... kaip jau minėjau, bent sekundės daliai gali pasijusti pasaulio valdovu, kai šturmuoji viršūnę...


BĖGŪNAI – Olga Tokarczuk

Norisi čia ir priešistorės, ir istorijos, ir epilogo. O ir apžvalga nebus trumpa, kažkodėl nujaučiu, kad prirašysiu daug. Ir vis tik apie tokią knygą ko gero nebūtų realu parašyti tik šiek tiek.
Kai pavasarį pamačiau anonsus, knygos išsyk užsimaniau: pati stengiuosi vis pakeliauti, o čia, mat, knyga apie keliautojus! Ir dar lenkų autorės, kas nustebina, aš juk neskaitau lenkų literatūros. Tyčia netyčia, bet vis į rankas nepatenka. Filmus lenkų vis kokius pasižiūriu ir lieku sužavėta, o romanai... knygos? Terra incognita net ir man.
Tad bėgu visa laiminga pas knygynėlininkes knygos pasigriebti. Išeinu visa išsišiepus ir laukiu, kada gi man čia ją pradėt skaityt?
Ir taip sutapo, kad draugės vaiką reikėjo prižiūrėti, tas nusmigęs, aš su kibiru arbatos sėdžiu visa laiminga ir puolu doroti „Bėgūnų“. Pradedu skaityti, pradžia taip kabina, įdomu, intelektualu, tekstas veža. Kur ten ta jo žmona? Dingo saloje? Kas per paskaitos oro uoste? Panoptikumas? O, naujas žodis, išmokau, dabar jau žinau ką reiškia. Būna, kai tu tuoj įžengsi į ketvirtą dešimtį ir dar vis mokaisi naujus žodžius sava kalba. Ir labai smagu, pildosi žodynas.
Išėjau iš draugės perskaičiusi jau gerokai virš trečdalio knygos. Jau jutosi pasimetimas, nesupratau kur čia šuo pakastas: ar aš durna? Ar čia specialiai galai nesurišti? Ar taip turi būti? Knyga gavo Bookerį, na negali būti viskas taip neaišku...
Ir tada vargšė knyga liko gulėti ant mano knygomis nukrautos komodos kone pusmečiui...
Dabar čiupau knygą su nauju įkarščiu – tarsi išsikėliau sau išsūkį, kad ją įveiksiu. Skaitau iš naujo. Sudėtingas tekstas, bet visko daug naujo ir įdomaus – visai neseniai skaičiau Sabaliauskaitės naujausią romaną, o ir čia apie carą tiek daug kalbama. Apie visus gyvuliukus ir ornaniukus sloikėliuose. Keliose vietose net sužiaukčiojau, bet nieko, giliai įkvepi ir toliau brendi per tekstą. Plaukt nepaplauksi, man vis tik koks rąstas pasitaikydavo, ar tiesiog teksto fragmentas, kuris pastodavo kelią.
Ir aš vis laukiau. Laukiau to išganymo, atsakymų, išnarpliotų situacijų ir labai norėjau sužinoti, kodėl čia buvo minimi vieni ar kiti dalykai. Ir tada, bum, man likę pusė knygos – NOBELIS. Tokarczuk staiga apdovanojama dar ir Nobelio prizu, o aš pasijaučiu labai durna ir nebesuprantu nieko.
Gal daugeliui jau pasidarė įdomu, apie ką ši knyga?
Aš gyvenime kai keliauju, paprastai vis pasirenku kelis taškus, kuriuos noriu pamatyti. Sakykime, noriu pabūti A) Barselonoje ir B) Madride. Abu miestai yra aiškios mano destinacijos, tačiau man visada kyla klausimas: o kas yra tarp jų? Pamatysiu A, po to B. Čia kaip su matematika ir tuo, jog tarp 1 ir 2 yra begalybė... klystu? Niekada nesigaudžiau matematikos labirintuose.
„...>bet koks judėjimas yra iliuzija, keliaujame nepajudėdami iš vietos.“
Tai vat apie tai ši knyga. Apie išorines ir vidines keliones, keliaujančiųjų tikslus, siekius. Mirtį, gimimą ir viską, kas tarp jų. Ieškojimus ir atradimus. Mokslą. Istoriją. Meną. Įstabius ir neįtikėtinus žmones ir jų likimus.
Tada, daugeliui vėl, spėju, kils klausimas, ar man knyga patiko. O čia atsakymo nebus, nes pati jo nežinau. Buvo daug visko gero, bet man trukdė visas knygoje tvyrantis chaosas. Visos knygos metu jaučiausi lyg skaistykloje – viena koja pragare, viena rojuje... ir vis tiek labiau krypau link ten, kur šilčiau...


ROŽIŲ SODAS — Suzanna Kearsley

Po sesers mirties Eva grįžta į seną dvarą, kuriame su seseria leisdavo vasaras vaikystėje. Išbarstyti pelenų ir pergyventi gedulą. Visai netrukus ji pasimeta: akyse šmėžuoja keisti pavidalai, naktimis girdi balsus, užtemsta akyse ir vis pameta kelią dėl takelio. Ar jai kas nutiko? Ar ji sveika? Taip įvyksta kelissyk ir Eva supranta keliaujanti laiku. Likimas ją numeta kone trimis šimtmečiais atgal į praeitį ir ten ji susipažįsta su kontrabandininku Danieliumi...
Kaip laiku ir vietoje man pasitaikė ši istorija! Suskaičiau per dieną, nors knyga nemažos apimties. Ir kiek čia visko daug buvo, ir karaliai, ir meilės, ir kelionės laiku, ir šiuolaikinės problemos bei keisti sprendimai. Čia viena iš tų knygų, kai po pirmų 100 puslapių jau žinai, kokia bus pabaiga. Ir nieko, vis tiek skaitai, nes labai įdomi pati kelionė.
Ir tik šiek tiek meluoju, kai kalbu apie pabaigą, nes atspėjau 50%, o kita pusė sukėlė daug minčių ir labai daug visko paaiškino, net reikėjo įdėmiai skaityti ir suvedinėti galus, aiškintis kas kur kaip. Tai man tas mazgų atpainiojimas ir patiko.
Graži daugiasluoksnė pasaka, buvo įdomu skaityti, tikrai buvau pasiilgusi vieno įkvėpimo knygos ir pakeliavimų kitokiais, nei mums įprasti, būdais. Puošnios suknelės, dvarai, žirgai, laisvės ir nelaisvės bei paprasčiausias žmogiškumas. Visa tai rasite čia, šiame romane.


KOLIBRIS - Kati Hiekkapelto

Po galais, šitas detektyvas jau taaaaip seniai namuose gulėjo, o kur dar faktas, jog su šia tyrėja jau išleistos net trys knygos, visos mano namuose, o aš dar jų neskaičius? Taisau padėtį.
Ana Faketė yra ne iš kelmo spirta. Pakeitusi profilį ji atvyksta į naują darbovietę, kurioje teks tirti smurtinius nusikaltimus. Jauna detektyvė įmetama į gana įdomų kolektyvą, tačiau jos partneriu paskiriamas šlykštoko būdo kolega, kuris jai kartina gyvenimą ir sunkina darbą. Visi nusiteikę, jog Anos karjera prasidės ramiai ir lėtai, jai bus skirta laiko įsivažiuoti, tačiau... žudikai nelaukia. Pirmą darbo dieną Ana jau priversta vykti į mišką, kuriame bėgimo trasoje rasta kraupiai nužudyta jauna moteris. Po kurio laiko lavonų daugėja, kartu su jais ir klausimų. Beveik tiesiogine ta žodžio prasme – kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių.
Kas patiko labiausiai? Tai, kad be žudymų ir tyrimų buvo gvildenamos opios temos: emigracija, kultūrų skirtumai, lyčių nelygybė, tolerancija (arba jos nebuvimas), santykiai tarp kolegų ir jų įtaka kokybiškam darbui... daug sluoksnių sluoksnelių ir vis juos lupi iki kito lavono ar antros cigaretės tą dieną. Ir šeimos santykiai buvo įtraukti. O kas įdomiausia, veikėjų skaičius visiškai netrukdė skaityt, buvo aišku, kas yra kas. Ne visose knygose taip būna, kartais tiesiog esi priverstas atsiversti puslapį kitą atgal, kad susitikslintum, o čia to nereikėjo.
Buvo daug netikėtų vietų, beveik nieko nenuspėjau ir neatspėjau. Iki vidurio knygos net nebuvo aišku prie ko tas kolibris, irgi vis vertė galvoti, kur čia šuo pakastas... na, paprastai tariant, esu tikrai maloniai nustebinta ir greitu metu planuoju skaityti ir kitas dvi dalis. O jei leidykla planuoja išleisti ir ketvirtąją, plosiu katučių atsistojus!
Ak, nepameluosiu, mane vis tik traukia ta šiaurės šalių literatūra. Kažkas joje yra, ir ypač trilerius jie moka suregzti. Šis suomių autorės detektyvas manęs nepaleido iki paskutinio puslapio.